Kai žmonės buvo ištroškę dvasingumo

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 5
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Penktadienis, 17 spalio 2014

Ineta BRICAITĖ

305554 10150786601731416 48024431 n1989 m. vasarą į Elektrėnus paskirtas klebonas – kun. Jonas Sabaliauskas. Jaunas ir entuziazmo kupinas kunigas visų pirma atvažiavo į Kietaviškes, nes Elektrėnuose tada dar nebuvo nieko: nei bažnyčios, nei klebonijos, nei parapijos. Pasakodamas atsiminimus, klebonas vis pažymi, kad toli gražu ne vienas parapiją sukūrė ir bažnyčią pastatė – jį nuolat supo padėti norintys žmonės. Su kun. J. Sabaliausku kalbamės apie naują parapiją, senus įpročius ir dabartinį žmonių santykį su katalikybe.

Buvote kunigas, paskirtas į parapiją, kuri dar neegzistavo. Jūs turėjote ją sukurti. Ar nebuvo baisu ateiti į komunistinį miestą, kuriame 30 metų nebuvo katalikiškos tradicijos, ir bandyti ją čia kurti?

Reikia prisiminti tuos laikus. Tai buvo Atgimimo pradžia. Baimę tada nugalėjo euforija. Su kiekvienu mitingu žmonėse buvo vis mažiau baimės. Ir tuo metu visiems norėjosi kurti kažką naujo.

Kaip priėmėte žinią, kad esate paskirtas į Elektrėnus?

Nors šiandien jau sunku pasakyti, bet manau, kad su džiaugsmu. Įsivaizduokite jauną kunigą, kuris nori save realizuoti. Žinoma, buvo gaila palikti darbus, kuriuos tuo metu dariau Bagaslaviškyje. Ten parapija pradėjo gausiau burtis, atsirado procesija ir choras, o mes ir įvairius remontus darėme, ir vargonus restauravome... Bet paskyrimas buvo kaip iššūkis, kurį mielai priėmiau.

Buvote jaunas ir kupinas entuziazmo kunigas?

Taip. Vyskupas siūlė naują parapiją kurti vyresniems kunigams, kurie gyvenime jau buvo kažką reikšmingo padarę: bažnyčią remontavę ar kleboniją pastatę, bet jie buvo pragmatiški ir galvojo, kad neverta eiti ten, kur visai nieko nėra. O kol esi jaunas žmogus, turi daugiau entuziazmo, galbūt ne iki galo viską suvoki, įvertini ir imiesi didžiausių iššūkių.

Įkūrėte parapiją, kai bažnyčios dar nebuvo. Ar šis žingsnis pasiteisino?

Tada buvo keletas nuomonių. Viena, kad čia nereikia parapijos, kol nėra bažnyčios. Parapija susikurs tada, kai bus pastatyta bažnyčia. Žinoma, buvo manančių, kad čia visai nereikia bažnyčios. Kalbu apie savo kolegas, ypač kaimynus. Labai didelę dalį Vievio parapijos tada sudarė elektrėniškiai. Bažnyčios choras buvo beveik vien tik iš elektrėniškių, aukojančių Vievio parapijai tada buvo apie 200 šeimų iš Elektrėnų.

Taip pat labai dažnai Elektrėnų gyventojai važiuodavo melstis į Kietaviškes. Kai kurie kunigai netgi siūlė tiesti troleibusų liniją iš Elektrėnų į Kietaviškes, kad tikintiesiems patogu būtų nuvažiuoti iki bažnyčios. Jie siūlė neleisti statyti Elektrėnuose bažnyčios, nes tokiu atveju žlugs Kietaviškių parapija. Tad pradėdamas laikyti šv. Mišias tikrai nejaučiau visapusio palaikymo.

Pirmosios Šv. Mišios buvo labai svarbu – kai jau laikei bent vienas mišias, toliau nebėra kur trauktis. Ir gyventojai tada įsitikino, kad nauja parapija tikrai bus. Miesto valdžia buvo priversta mus pripažinti ir ieškoti vietos koplyčiai. Galbūt tuomet ta vieta nebuvo labai tinkama ir gera, bet iš visų pasiūlytų variantų buvo geriausia (savivaldybės pastate, dabartinėje Tarybos posėdžių salėje). Sakyčiau, kad tai buvo teisingas žingsnis – nelaukti bažnyčios ir iš karto kurti bendruomenę. Remdamasis savo patirtimi, patariau tą patį daryti ir savo kurso draugui Vilniuje, kuris tuo metu statė bažnyčią Viršuliškėse. Reikia iš karto kurti bendruomenę, kad į bažnyčią tu ateitum jau su parapijiečiais.

Ar aktyvūs tada buvo parapijiečiai?

Dabar lyginu pirmuosius metus ir šiandieninę situaciją. Žinoma, vieni miršta, kiti išvažiuoja, bet pirmaisiais parapijos gyvavimo metais koplyčioje kiekvieną vakarą susirinkdavo iki 80 žmonių. Kiekvieną vakarą patarnaudavo ir giedodavo jaunimas. Dabar paprastą dieną, kai nebūna užsakytos šv. Mišios, į bažnyčią susirenka iki 25 žmonių. Galbūt tai yra dėl to, kad jau nebelieka senosios kartos, lieka žmonės, kurie užaugo sovietmečiu, kurie augo nepažindami Dievo. Jie man sako, kad pradės vaikščioti į bažnyčią tada, kai išeis į pensiją, bet aš žinau, kad į bažnyčią jie neis ir pensijos sulaukę, nes neina dabar.

Dėl jaunimo aktyvumo – vėl kitos priežastys. Nebuvo tada tiek dalykų, kuriais šiais laikais vaikai užsiima. Dvasingumas, kurį siūlo bažnyčia, vaikams nelabai rūpi. Kai vaikas turėjo mažiau užsiėmimų, labiau glaudėsi šalia bažnyčios. Žinoma, ir laikmetis buvo toks – žmonės buvo tiesiog ištroškę dvasingumo.

Ar reikėjo būsimuosius parapijiečius mokyti, ruošti katalikybei mieste?

Nors oficialiai religijos Lietuvoje nebuvo, iš tiesų ji egzistavo. Katalikybės tradicija buvo gyva visą sovietmetį. Vaikus krikštijo, santuokos bažnyčioje vykdavo. Kuo toliau veždavo vaikus krikštyti, kad niekas nesusektų, tuokėsi slaptai. Pavyzdžiui, pirmasis Lietuvos komunistų partijos sekretorius, vėliau Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas ir pats bažnyčioje susituokė, ir vaikus savo ten pakrikštijo.

Kai dabar poros prieš santuoką pildo dokumentus, pastebiu, kad dauguma krikštyti nepraėjus nė mėnesiui nuo gimimo. Tada tėvai labai rūpinosi vaikų krikštu. O dabar kasmet, kai vaikus ruošiame Pirmajai komunijai, atsiranda bent keletas nekrikštytų. Šiais laikais dažnai vaiką krikštija po ketverių, penkerių, net septynerių metų nuo gimimo. Tokio amžiaus vaiką jau Pirmajai komunijai reikia ruošti. Žmonėms tada Bažnyčia buvo labai svarbi, todėl iš naujo jų mokyti nereikėjo.

O gal žmonės atsakingai į tai žiūrėjo, nes Sakramentai buvo draudžiami? Uždraustas vaisius juk saldesnis.

Nesakyčiau, kad taip. Žmonės sako, kad „prie bolševiko“ žmonės geresni buvo, didelių nusikaltimų nedarė. Bet juk ne santvarka tada mus taip išauklėjo, o dar buvome atsinešę geras savybes iš anksčiau arba perėmėme tas savybes iš tėvų. Dabar mes valgome košę, kurią mums „pagamino“ sovietinė sistema. Per tėvų požiūrį, per vaikų auklėjimą, per bendrą mentalitetą mes dabar skiname sovietmečio vaisius.

Bet sovietmečio normos gajos buvo ir Atgimimo, ir jau nepriklausomos Lietuvos metu. Teko skaityti, kad statant bažnyčią ne kartą buvo pavogta statybinių medžiagų, dėl to užtruko jos statyba.

Bažnyčios statyba užtruko visų pirma dėl sudėtingo laikmečio. Kai mane vyskupas čia paskyrė, atvažiavau su 87 rubliais kišenėje. O prieš akis buvo ne tik parapijos sukūrimas, bet ir bažnyčios statybos. Už tuos pinigus nusipirkau mišiolą, kad galėčiau šv. Mišias aukoti, Šventą raštą ir šv. Mišių skaitinių knygą. Kaimynas iš Žaslių kun. Juozapas Napoleonas Anusevičius paskolino arnotą, Mišių Taurę pasiskolinau, berods, iš Kietaviškių klebono, turėjau savo albą ir stulą, tai jų nereikėjo nei pirkti, nei skolintis. Tačiau noriu pabrėžti, kad ir kokia sudėtinga buvo finansinė situacija, parapija niekada nevėlavo sumokėti atlyginimų bažnyčios statytojams.

O dėl vagysčių – žiūrint iš šiandieninės perspektyvos reikia įsijausti į tuos laikus. Kaip žmonės buvo įpratę? Jei įmanoma ką nors išsinešti, tai jie ir išsineš. Pavyzdžiui, dirbdami elektrinėje žmonės prieš išeidami namo turėjo bent varžtą į kišenę įsimesti, nes taip buvo įpratę. Faktas, kad tokių dalykų buvo ir čia. Tai kokį kabelį, kuris jau išvedžiotas, nukerpa ir pavagia, tai pastolio cinkuoto vamzdžio gabalą nupjauna, tai dažų kokį kibirą jau kažkas už bokšto namo išsinešti paslepia. Buvo ir stambesnių dalykų, pavyzdžiui, pavogta daug vario iš saugomo elektrinės sandėlio. Tada buvo pati vario karštinė.

Dėl vagystės reikėjo pirkti dar vario. O tuo metu kaip tik prasidėjo blokada, reketavimas kelyje. Klebonas suranda tiekėjus Rusijoje, sumoka 12 tūkstančių rublių, tai yra labai dideli pinigai (tuo metu už tokią sumą naują „Žigulį“ galėjai nusipirkti) ir laukia. Praeina mėnuo, du, trys, keturi mėnesiai – nėra žadėto vagono metalo. Ir galvoji, kaip reikės pasiaiškinti parapijos komitetui. Kai kas įsivaizduoja, kad ir kunigas galėjo tuos 12 tūkstančių į kišenę įsidėti. Pagaliau, rodos, po pusės metų, skambina iš elektrinės ir sako, kad atvažiavo vagonas metalo. Iš karto palengvėjimas užplūdo.

Nelengva buvo perversmo ir blokados metais statyti tokį pastatą. Bet ačiū Dievui, niekas nesutrukdė bažnyčios pastatyti. Prisimenu, ateinu į statybas, o vienas darbininkas sako: klebone, galbūt nestatome bažnyčios, šiandien Maskvoje pučas. Tačiau statybų niekas nesustabdė.

Ar viskas pavyko, kaip planuota?

Žinoma, statyboje buvo klaidų. Ir visai skaudžių. Tačiau ne visi žmonės žino istoriją ir situaciją, todėl interpretuoja neteisingai. Krito bažnyčios bokštai, bet priežastys yra visai ne tos, kurios dažniausiai buvo eskaluojamos: esą išvogė betoną ir vietoj jo primaišyta smėlio. Tai neįmanoma – jei kažkas pavogė betono, parapijai bus nuostolis, bet ji pirks naujo betono, o ne bandys jį kažkuo pakeisti.

Žinodami, kad lėšų statant šį pastatą niekada nebus pakankamai, konstruktoriai bandė kaip įmanoma labiau sumažinti statybos sąnaudas. Klaidingai sudarytos bokštų konstrukcijos. Tačiau viskas baigėsi laimingai. Išryškėjo klaidos, padaryta ekspertizė, bokštai sutvirtinti kontraforsu.

Kaip buvo pasirinktas šis bažnyčios projektas? Ar Jūsų balsas čia buvo lemiamas?

Nors bažnyčioje demokratijos nėra, sprendimas, kuris yra priimtas bendrai, nors tu ir buvai prieš, yra tavo sprendimas. Mes turėjome 4 projektus. Pasirinkome Henriko Kęstučio Šilgalio projektą ir visiškai nesvarbu, kas man asmeniškai labiau patiko – už pasirinktą projektą esu lygiai taip pat atsakingas kaip ir už bet kurį kitą.

Ar sudėtinga pastatyti modernią bažnyčią?

Vėlgi reikia įsijausti į aną laikotarpį. Dabar pastatykime vieną šalia kito 1989 metų „Žigulį“ ir naują „Škodą“. Mes galime automobilius lyginti taip, kad „Žigulys“ – niekam tikęs, o „Škoda“ – labai geras automobilis. Tačiau dalykus reikia lyginti savose plotmėse: „Žigulys“ juk kažkada buvo svajonė. Panašiai lyginti reikia ir modernias bažnyčias – būtent to laikmečio. Reikia džiaugtis, kad anuomet žmonės ėmėsi statyti sakralinius objektus neturėdami jokios patirties. Pati Bažnyčios bendruomenė nebuvo tam pasiruošusi – jokios metodinės medžiagos, kaip statyti bažnyčias. Šiuo metu Italijos vyskupų konferencija yra išleidusi nurodymus, kaip bažnyčia turi būti projektuojama. Mes turėjome atsivežę iš Lenkijos knygą apie modernių bažnyčių statybą, remdamiesi ta knyga, savo intuicija ir kūrėme.

Jei mes būtume nors kiek pavėlavę statyti bažnyčią, jos ir šiandien Elektrėnuose nebūtų. Labai sunkiai sekėsi projektuoti. Architektas tuo metu išėjo iš valstybinės įmonės ir įkūrė savo įmonę. Konstruktoriai, su kuriais architektas iki tol dirbo, negalėjo pas jį dirbti, nes taip rizikavo prarasti darbą valstybinėje įstaigoje. Jie tapo konkurentais. Jei būtume laukę, kol suprojektuos, patikrins, sudės visus reikiamus parašus, būtų praėję 6-7 metai, nieko iš to nebūtų išėję. Todėl tas klaidas, kurios buvo padarytos bažnyčios projektavime, reikia priimti atlaidžiau ir ne taip kritiškai. Turime pavyzdžių, kaip ilgai naujas bažnyčias statė Klaipėdoje, Kaune, Utenoje. Nėra taip lengva sukurti bažnyčią, kurioje būtų tradicinės bažnyčios ir moderno sintezė.

Kaip suprantu, teko įsijausti į statybų vadybininko vaidmenį – ir medžiagų tiekėjų ieškojote, ir statybas prižiūrėjote.

Teko pabūti tikriausiai viskuo. Tačiau tikrai nereikia prisiimti visų nuopelnų. Labai daug padėjo kiti žmonės, įmonės. Pavyzdžiui, Lietuvos elektrinė, kai jai vadovavo Pranas Noreika. Gaila tik, kad jam išėjus iš darbo baigėsi mūsų ir elektrinės draugystė. Statant bažnyčią su P. Noreika kartu važiuodavome į komitetus, kur skirstydavo statybines medžiagas, arba jis paskirdavo savo komercijos direktorių su manimi ieškoti tiekėjų. Jo pagalba buvo labai naudinga ir labai laiku – iš pat pradžių sunku įsivažiuoti.

O tiekėjų ieškodavome ir rasdavome įvairiausiose situacijoje. Pavyzdžiui, skridau iš Romos lėktuvu į Lietuvą ir kartu skrido „Mažeikių naftos“ direktorius Bronislovas Vainora. Su juo pasišnekėjome, jis pažadėjo atsiųsti vagoną cemento. Pasigyriau P. Noreikai, jis paskambino tam direktoriui ir pažadas buvo ištesėtas – atsiuntė vagoną cemento. Taip pat labai svarbus buvo „Kruonio HAE statybos“ valdybos viršininko Vidmanto Bakšio indėlis. Jis sutiko vykdyti bažnyčios statybas nusižengdamas net dviem pagrindiniams reikalavimams užsakovui: turėti projektą ir iš karto sumokėti visą sumą už planuojamus atlikti darbus. Elektrėnų parapija dar neturėjo nei projekto, nei, žinoma, tiek pinigų, kiek kainuos bažnyčios statyba, tačiau „Kruonio HAE statyba“ ėmėsi darbų.

Ačiū už pokalbį.

Share

Komentarai   

 
0 #4 julius 2014-10-23 18:27
Cituoja Romas S.:
Ar ne laikas būtų kunigui rotuotis?Kažkaip kitus perkelia kitur,o Elektrėnų kunigas jau 25 metai kaip čia.

Siaip tais klebonu neperkedilneja
Cituoti
 
 
0 #3 Zinantis 2014-10-22 10:43
Rotuotis narkotiku baronui ? ...
Oi kiek dauk jus nezinot !!!
Cituoti
 
 
-1 #2 vejas 2014-10-21 14:19
O kam? vietele tai silta :roll:
Cituoti
 
 
0 #1 Romas S. 2014-10-19 07:49
Ar ne laikas būtų kunigui rotuotis?Kažkai p kitus perkelia kitur,o Elektrėnų kunigas jau 25 metai kaip čia.
Cituoti
 

Komentuoti

Už komentarų turinį atsako komentarų autorius. Įspėkite kronikos redakciją, jeigu pastebėsite netinkamus komentarus: kronika@remo.lt


Apsaugos kodas
Atnaujinti

Copyright 2011. Joomla 1.7 templates.