Elektrėnų savivaldybės piliakalniai

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 6
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Ketvirtadienis, 16 spalio 2014

Urtė-Marija Marcinkevičiūtė TrakuosePerskaičiau „Elektrėnų kronikoje“ Giedriaus Kazlausko pateiktą informaciją apie Elektrėnų savivaldybės piliakalnius ir supratau, jog nieko apie juos negirdėjau.

Gyvenu čia jau šešiolika metų, o apie tai, kas šalia, nieko nežinau. Galiu mintinai papasakoti legendą apie Vilniaus miesto įkūrimą, išvardinti Kernavės piliakalnius, net apie Rambyno kalną legendą žinau, o apie G. Kazlausko minimus Žuvyčių, Pipiriškių, Latvių, Beižionių, Balandiškių, Kalninių – Mijaugonių, Paalkių piliakalnius tik dabar ir sužinojau. Bet ir tos žinios šykščios: kur randasi, koks aukštis, kokie radiniai prie piliakalnių rasti ar atkasti, šlaitų statumas, aikštelių plotis ir forma. O taip norisi sakmių ar pikantiškų nutikimų apie juos išgirsti. Tad teatleidžia esamos ir būsimos kartos, jei šalia šių, labai tikslių archeologinių ir geografinių duomenų, atsiras ir kelios pikantiškos sakmės ar nutikimai, ir lai autorius bus nežinomas, nes aš tai girdėjau... O ką išgirdau, pasakoju jums.

Labai labai seniai ties Gilūšio ežeru stūksojo vienišas kalnas. Seni žmonės pasakojo, jog šalia kalno kadais didelis kaimas klestėjo. O pro kaimą vieškelis vingiavo. Ir keliavo tuo vieškeliu daugybė žmonių, jojo raiteliai, vežimais važiavo pirkliai. Vienas pirklys iš svečios šalies apsistojo šalia to kalno, pasistatė margaspalvę palapinę ir ėmė žmones monyti įvairiais, neragautais prieskoniais. Ir mainė žmonės į prieskonius, ką tik turėjo, kvepėjo kaimas pačiomis mandriausiomis žolelėmis ir pagardais. Tik nepavyko pirkliui parduoti vieno labai jo krašte mėgiamo prieskonio. Palaižydavo jį žmonės ir spjaudavo lauk, nors ir kaip pirklys įtikinėjo, jog tai pats geriausias prieskonis jo krašte. Iš sielvarto barstė pirklys savo prekę ant to kalno ir šaukė: „Juk tai pipiras pipiras“. Tai žmonės nuo to sykio ir pavadino kalną Pipiriškių, mat ten pilna tų pipirų buvo pribarstyta.

Prie Vuolastos upelio yra kitas kalnas, Žuvyčių piliakalniu vadinamas. Apie jį toks pasakojimas yra. Kai lietuviai dar pagonys buvo, užėjo bado metai. Žyniai išaiškino, jog reikia dievams gerą auką duoti, kad atsiųstų derlių. Vienas kaimo žvejys pagavo didelę žuvį, kuria būtų pamaitinęs visą kaimą, bet paaukojo dievams ant to kalno. Ir radosi žmonėms tais metais geras derlius, nebuvo bado. Tą kalną žmonės Žuvyčių kalnu pavadino.

Netoli Kazokiškių kaimo yra Latvių piliakalnis. Vardą jis gavo po to, kai mūšyje su priešais, ginant piliakalnio pilį ir žmones, žuvo du latviai, kurie svečiavosi pas pilies šeimininką.

Balandiškių piliakalnio vardo atsiradimas siejamas su labai romantiška meilės istorija. Pasakojama, jog kadaise ten gyvenęs kunigaikštis ir turėjęs labai dailią dukterį. Ši įsimylėjo kunigaikščio karį, o tas į kovą išjojo. Kunigaikštytė turėjo būrį prijaukintų balandžių, kurie vis perduodavo jai žinią nuo mylimojo: parnešdavo snape po obuolio sėklą. O ji vis siųsdavo balandį su rūtos šakele. Bet atėjo metas, kai mergina išsiuntė visus balandžius, o atgal nė vienas negrįžo. Iš to sielvarto ji pati pavirto balande ir ėmė ieškoti mylimo kario. Rado jį kovos lauke negyvą su gilia žaizda krūtinėje, o šalia jo visus savo balandžius burkuojančius. Numetė mergelė balandė audeklą, paguldė ant jo žuvusį bernužėlį ir, padedant balandžiams, parskraidino į tėviškę. Bet neatvirto daugiau ji niekada į mergelę. Burkuoja pilies kalne, vis prisimindama savo meilę.

Kol gyva praeitis, gyvi ir mes. Gyvi, kaip prisiminimų saugotojai ir perdavėjai, gyvi kaip tauta. Džiaugiuosi, jog Giedriaus Kazlausko straipsniai pažadino many norą kurti, sužinoti daugiau apie praeitį, prisiliesti prie senovės. Juk mes vaikštome protėvių žeme, mindome tuos pačius miškus, kvėpuojame tuo pačiu oru. Piliakalniai – taip pat dalis to, ką vadiname praeitimi, istorija, dažnai mes girdime ką nors sakant „o kad jie prabiltų...“ Ir jie prabyla...Tik reikia norėti, ieškoti, domėtis, įsiklausyti, reikia pasiduoti kūrybos laisvei, ir jie visi prabyla. Prabyla kartais istorikų užrašuose, kartais senose knygose, kartais žmonių lūpomis, o kartais ir mūsų pačių mintimis.

                                           Urtė–Marija Marcinkevičiūtė,

Vievio gimnazijos žurnalistų būrelio narė

Share
Copyright 2011. Joomla 1.7 templates.