Elektrėnų dekanatas, sujaukęs Kaišiadorių vyskupiją

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 3
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Ketvirtadienis, 09 spalio 2014

Ineta BRICAITĖ

1Atskiros bažnyčios nėra viena nuo kitos nepriklausomos, ne klebonas yra didžiausias šeimininkas parapijoje. Parapijos yra jungiamos į dekanatus, o šie – į vyskupijas. Elektrėnų savivaldybės parapijos priklauso Elektrėnų dekanatui, o šis – Kaišiadorių vyskupijai. Kadangi parapija Elektrėnuose įsteigta ne taip ir seniai, aišku, kad situacija anksčiau buvo kitokia. Apie istorijos vingrybes, dėl kurių savivaldybės parapijos buvo priskiriamos tai vienai, tai kitai vyskupijai ar dekanatui, šįkart ir siūlome paskaityti.

Buvo lengvai pasiekiama

Po 1920 m. Nepriklausomybės kovų Lietuva neteko Vilniaus. Už demarkacinės linijos liko ne tik sostinė, bet ir didžioji dalis didžiausios to meto vyskupijos Lietuvoje – Vilniaus vyskupijos. Lietuvoje liko tik maža jos dalis – Merkinės, Giedraičių, Molėtų, Stakliškių, Žaslių dekanatai. Šiuose dekanatuose buvo 63 bažnyčios, 82 kunigai ir šiek tiek daugiau nei 200 tūkstančių katalikų. Jie nebegalėjo priklausyti lenkų įkurtai Vilniaus arkivyskupijai, kuri jau buvo Lenkijos dalis. Vilniaus arkivyskupija apėmė didesnę teritoriją nei buvusi Vilniaus vyskupija – lenkai atriekė dalį žemių, esančių už dabartinės Lietuvos – Lenkijos sienos.

Prie artimiausiai esančios Kauno vyskupijos jungti likusias Vilniaus parapijas buvo nelogiška – jos buvo labai nutolusios nuo laikinosios sostinės. Tad nuspręsta kurti naują vyskupiją. Kas galėtų būti vyskupijos centras? Buvo svarstomi Žiežmariai, Žasliai – seni miesteliai su gražiomis, didelėmis bažnyčiomis, kurios yra beveik būsimos vyskupijos centre. Tačiau naujosios vyskupijos būstinę, o kartu ir vardą lėmė labai paprastas dalykas – susisiekimas geležinkeliu. Vyskupijos teritorija tęsiasi nuo šiaurės iki pietų ilga (apie 185 km), bet siaura juosta per 4 apskritis: Uteną, Ukmergę, Trakus ir Alytų. Visą teritoriją pasiekti tada galima buvo tik geležinkeliu per Kauną. O Kaišiadoryse buvo traukinių stotis. Vieta buvo labai tinkama.

Mažiausia Lietuvoje

kais. vyskTuo metu Kaišiadoryse gyveno tik pusantro tūkstančio žmonių, čia buvo nedidelė parapija su medine bažnytėle. Tiesa, jau kurį laiką čia buvo pamatai didelei naujai bažnyčiai. Taigi, apsvarsčius visus privalumus ir trūkumus buvo nuspręsta, kad vyskupija įsikurs Kaišiadoryse ir vadinsis Kaišiadorių vyskupija. Vyskupijos šventuoju paskirtas šv. Juozapas. Pirmuoju vyskupu popiežius Pijus XI paskyrė Vilniaus vyskupijos kunigą kapitulos kanauninką teologijos magistrą Juozapą Kuktą, kuris šią buvusios Vilniaus vyskupijos dalį jau valdė Apaštališkojo administratoriaus titulu. Nuo 2012 m. vyskupijai vadovauja vysk. Jonas Ivanauskas.

Kaišiadorių dekanatui atiteko buvę Vilniaus vyskupijos dekanatai, po Vilniaus netekimo „likę be šeimininko“, taip pat iš buvusios Žemaičių vyskupijos buvo prijungta Želvos parapija, Suginčių filija, dalis Lyduokių, Pabaisko, Skarulių ir Rumšiškių parapijų. Iš viso vyskupijoje buvo apie 220 tūkst. tikinčiųjų. Tada vysk. J. Kukta pertvarkė dekanatus, įkurdamas 4 naujus. Po šios pertvarkos vyskupijoje atsirado 9 dekanatai: Alytaus, Giedraičių, Merkinės, Molėtų, Saldutiškio, Stakliškių, Širvintų, Žaslių ir Žiežmarių. Kaišiadorių vyskupija ir dabar yra pati mažiausia Lietuvoje. Ji užima 6557 kv. km plotą, kuriame gyvena apie 194 tūkst. gyventojų. Dauguma jų – katalikai.

Įkurtas Elektrėnų dekanatas

Kaišiadoryse įsikūręs vyskupijos centras paspartino naujos šventovės miestelyje statybą. Kaišiadorių parapinė bažnyčia virto vyskupijos katedra ir 1936 m. buvo iškilmingai konsekruota. 1933 m. pastatyti vyskupijos rūmai.

vytaut 1Iš šiaurės naujoji vyskupija ribojosi su Panevėžio, vakaruose – su Kauno, pietvakariuose – su Vilkaviškio vyskupijomis. Rytuose plačiu ruožu ir skiriant demarkacinei linijai, žinoma, ribojosi su Vilniaus arkivyskupija. Dabartinės Elektrėnų savivaldybės teritorijoje buvusios parapijos – Kietaviškių, Semeliškių, Vievio, Kazokiškių – prieš įkuriant Kaišiadorių vyskupiją, priklausė Vilniaus vyskupijos Žiežmarių arba Žaslių dekanatui. Pasikeitus vyskupijai parapijų dekanatas liko tas pats – Žiežmarių.

Jau įkūrus Kaišiadorių vyskupiją, nauja parapija įkurta Beižionyse, tad ši parapija niekada nepriklausė Vilniaus vyskupijai. Žinoma, nepriklausė jai ir Elektrėnų parapija, atsiradusi po gero pusšimčio metų nuo Kaišiadorių vyskupijos įkūrimo. Tačiau Elektrėnų parapija sujaukė senąją dekanatų tvarką vyskupijoje.

Naujos parapijos – iš Stakliškių ir Alytaus

1999 m., kai jau dešimtmetį gyvavo didelė Elektrėnų parapija, vysk. Juozapas Matulaitis vyskupiją iš naujo suskirstė į dekanatus. Šįkart jų liko 7: Alytaus, Elektrėnų, Kaišiadorių, Merkinės, Molėtų, Stakliškių ir Širvintų. Saldutiškio, Žaslių ir Žiežmarių dekanatų parapijos buvo priskirtos kitiems dekanatams, įkurtas naujas – Elektrėnų dekanatas. Jam nuo įkūrimo vadovauja Elektrėnų parapijos klebonas monsinjoras Jonas Sabaliauskas.

aukstadElektrėnų dekanatui priklauso buvusio Žiežmarių dekanato parapijos: Naujųjų Kietaviškių Švč Trejybės ir Beižionių šv. Kryžiaus Išaukštinimo, Žaslių dekanato: Semeliškių šv. Lauryno, Vievio šv. Onos ir Kazokiškių Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos, taip pat buvusios Stakliškių dekanato parapijos: Aukštadvario šv. Dominyko, Aukštadvario Kristaus atsimainymo ir Onuškio Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo parapija su jai priklausančia Vytautavos Šv. Antano Paduviečio filija. Dusmenų Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado bažnyčia iki atsirandant Elektrėnų dekanatui priklausė Alytaus dekanatui. Nors dabar ji aptarnaujama Alytaus dekanatui priklausančių Butrimonių klebono, visgi priklauso Elektrėnų dekanatui. Ir, žinoma, Elektrėnų dekanatui priklauso Elektrėnų Švč. Mergelės Marijos, Kankinių Karalienės bažnyčia.

Į savivaldybės teritoriją įeinančios Kietaviškių, Semeliškių, Beižionių, Vievio ir Kazokiškių šventovės jau buvo išsamiai aprašytos ankstesnėse publikacijose, gili pažintis su Elektrėnų bažnyčia dar laukia, tad siūlome susipažinti su kitomis dekanato bažnyčiomis, kurios stovi kitų savivaldybių teritorijose.

1 aukstadvario sv. dominyko baznyciaAukštadvario Šv. Dominyko bažnyčia ir dominikonų vienuolynas šalia baigti statyti 1667 m. 1832 m. Rusijos valdžia vienuolyną uždarė. Vienuolyno pastatuose buvo įrengtos kareivinės, o bažnyčia 1843 m. pertvarkyta į cerkvę. Per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečiai cerkvę pavertė grūdų sandėliu. 1919 m. pastatai grąžinti katalikams, o 1923 m. vysk. Jurgis Matulaitis perdavė Moterų kultūros draugijai. Tuomet vienuolyno patalpose buvo įkurta žemės ūkio mokykla. Po Antrojo pasaulinio karo bažnyčioje buvo sandėlys, vėliau restoranas. Po nepriklausomybės atgavimo pastatai grąžinti tikintiesiems.

Kadangi Aukštadvario katalikai galvojo, kad į cerkvę pertvarkyta bažnyčia jau niekada nebetaps katalikų šventove, pradėtas rengti naujos bažnyčios projektas. Taip 1913 m. ant Navos ežero kranto išdygo medinė Aukštadvario Kristaus atsimainymo bažnyčia. Bažnyčia turi neogotikos elementų, lotyniško kryžiaus plano, dvibokštė, su trisiene apside ir priestatu prie jos. Navos ir transepto sankryžoje – bokštelis. Vidus 3 navų. Šventoriaus tvora medinė.

onusk 1Viena įspūdingesnių bažnyčių dekanate - Onuškio Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo šventovė. Ji primena Vilniuje esančią arkikatedrą baziliką. Statyta vėlyvuoju klasicizmu, turi romantizmo bruožų. Halinė, stačiakampio plano, su 6 dorėninių kolonų portiku. Vidus 3 navų. Cilindrinius skliautus laiko 4 poros kolonų. Šventorių juosia akmenų mūro ir plytinių stulpelių tvora. Jame yra medinė varpinė. Šventoriuje 1993 m. birželio 14 d. palaidoti Lietuvos nepriklausomybės akto signataro, 1941 m. tremtinio Donato Malinausko, jo žmonos ir sesers (mirusių Altajuje) palaikai.

Vytautavos Šv. Antano Paduviečio bažnyčia pastatyta vietoje, šalia kurios beveik niekas negyvena, tačiau iki čia aplinkiniams atvykti arčiau nei iki kitų bažnyčių. Būtent dėl to šventovė ir buvo čia pastatyta. Būsimai bažnyčiai 1930 m. Donatas Malinauskas dovanojo Paulinavos ūkio žemę ir kitur esančius ūkinius pastatus. Vytauto Didžiojo metų proga būsimą parapiją nutarta pavadinti Vytautava. Kunigo Nikodemo Švogžlio-Milžino rūpesčiu 1939 m. iš atvežto kluono ir kitų ūkinių pastatų suręsta bažnyčia, įkurta parapija. 1940 m. nupirktas gyvenamasis namas ir pastatoma klebonija. Bažnyčia primena erdvų gyvenamąjį namą su bokštu. Ji – liaudies architektūros formų, stačiakampio plano, vienabokštė. Vidus 3 navų. Šventoriaus tvora medinė. Ši parapija – pati mažiausia visoje Lietuvoje. Dabar Vytautuva – Onuškio filija.

Dusmenų Šv. Apaštalų Simono ir Judo Tado bažnyčia yra liaudiško stiliaus, turi klasicizmo bruožų, su 4 kolonų portiku, trapecijos formos frontonu ir bokšteliu. Prieš bažnyčią stovi medinė varpinė, prie jos – medinis kryžius. Bažnyčia pastatyta 1818 m., 1825 m. įkurta parapija. Iki 1915 m. rengtasi statyti mūrinę bažnyčią, buvo vežami akmenys, bet sutrukdė karas. Klebono Juozapo Čapliko rūpesčiu bažnyčia 1920 m. apdengta skarda, klebono St. Smolinsko ir parapijiečių – suremontuota bažnyčia ir altoriai. Per Antrąjį pasaulinį karą ir po jo Dusmenyse klebonavo Jonas Žvinys. Jis rėmė rezistencijos dalyvius, už tai buvo nuteistas 25 m. kalėti. Iškalėjęs Intoje 10 m. grįžo į Dusmenis ir iki 1983 m. buvo Dusmenų parapijos klebonas. 1965–1967 m. bažnyčia atnaujinta. Šią bažnyčią dabar aptarnauja netoliese esančių Butrimonių klebonas.

Share

Komentarai   

 
0 #1 katalikė 2014-10-20 12:48
Dusmenų klebonas Jonas Žvinys buvo mano pirmosios komunijos kunigas. Tada tik trečiokė buvau, bet prisimenu jo žodžius: JŪS POTERIŲ NEMOKAT IR NENORIT JŲ MOKĖT, O PLIKI(ATSEIT LENINO ŽENKLIUKUS)NEŠI OT MOKAT.Bet mes vaikai ir nepykom ant jo-nelabai ir gilinomės,juk jis Kunigas,jau tada buvo garbingo amžiaus(gal ir gyvo nebėra)
Cituoti
 

Komentuoti

Už komentarų turinį atsako komentarų autorius. Įspėkite kronikos redakciją, jeigu pastebėsite netinkamus komentarus: kronika@remo.lt


Apsaugos kodas
Atnaujinti

Copyright 2011. Joomla 1.7 templates.