Elektrėnams praeities gali pavydėti daugelis kitų Lietuvos regionų centrų

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 2
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Ketvirtadienis, 09 spalio 2014

sakieneStrėvos vidurupio teritorijoje, esančioje tarp Dzūkų aukštumos rytinės dalies kalvų ir Nėries upės slėnių nuo seniausių laikų buvo gyventa, gamta čia visais laikais teikė žmogui ypatingai palankias sąlygas. Senovėje žmonės gyvenvietes kūrė prie vandenų. Vandens – upių, upelių, ežerų, ežerėlių, šaltinių versmių – gausu šitoje žemėje, teritorija yra viena vandeningiausių Lietuvoje, ji teikė žmogui visas savo gėrybes: senovėje upėse ežeruose buvo gausu žuvies, senoliai dar mena senąją žvejybą. Vanduo – gyvybės nešėjas – čia veržėsi net gydomaisiais šaltiniais, upės nešė skaidrią, švarią srovę. Miškai, tankiais guotais supę upių, ežerų pakrantes, sava flora ir gausia fauna teikė maistą, prieglobstį, namus.

Jaunojo istoriko Giedriaus Kazlausko straipsniuose supažindinama su Strėvos vidurupio teritorija – kraštovaizdžiu, archeologiniais paminklais, akmens amžiaus gyvenviečių, pilkapių ir piliakalnių aprašais, archeologų radiniais, nurodoma naudota literatūra, taigi kiekvienas besidomintis krašto istorija pagal šias nuorodas gali pats susirasti atitinkamą literatūrą knygose ir internetinėse svetainėse.

Giedrius yra pastebėjęs, jog nagrinėjant pateiktus duomenis apie Strėvos mūšį matoma, kad daugeliu atvejų šie duomenys yra labai skirtingi – viename leidinyje, straipsnyje jie pateikiami vienokie, kitame prieštaringi pirmajam, kitokie, o kartais apie kai ką visai nutylima. Istorijoje nėra nurodyta tiksli Strėvos mūšio vieta, todėl apie tai daugelis įvairių sričių specialistų, mokslininkų turi skirtingą nuomonę, kiekvienas tuos pačius faktus perkelia arčiau savo gyvenamos vietovės. Taip faktai ilgainiui išsikraipo, praranda autentiškumą. Minėtas mūšis tikrai yra vykęs prie Žiežmarių, tačiau į kurią pusę jis nusitęsė? Kaišiadoriškiai mato savaip – jie irgi turi Strėvos pilies liekanas. Betgi ir senieji Mūro Strėvininkai senovėje turėjo pilį, pilis stovėjo ir Bačkonių prieigose, piliakalnis stipriai apgriautas statant Bačkonių HE, tačiau jo reikšmės toje vietoje nenuneigsi. Štai ką rašo kronikos.

Manoma, kad Mūro Strėvininkuose XIV a. yra buvusi pilis, kronikose minima Streben vardu, kurią 1368 m. sudegino kryžiuočiai. Prie Strėvos upės, galbūt ir prie dabartinių Mūro Strėvininkų, 1348 m. ir 1375 m. vyko mūšiai su kryžiuočiais. O 1387 m. Jogailos rašte minimas Strėvininkų valsčius. XVI a. Mūro Strėvininkus valdė Stravinskiai. Iš šios Stravinskių giminės yra kilęs pasaulinio garso rusų kompozitorius Igoris Stravinskis. I. Stravinskis autobiografijoje rašė, kad jo protėviai Lenkijon atklydo iš Pabaltijo kraštų. 1590 m. Biruliškių kuopinio susirinkimo centrui priskirti jau Bogdanui Oginskiui priklausę Strėvininkai.

Kryžiuočiai žygiuodavo tolimus kelius ir keletas kilometrų nuo Žiežmarių iki Perkūnakiemio, kur, archeologo V. Vaitevičiaus nuomone, buvo įsikūrusios didelės senosios šventvietės, jiems nebuvo tolimas kelias. Žinant, kaip jie naikino senąsias šventvietes, kokie buvo jų tikslai, žvilgsnis nukrypsta nuo Žiežmarių link Perkūnakiemio. Čia Strėva prateka pro keletą ežerų ir sudaro galimybę nuskandinti didžiules kariuomenes. Renkant tautosakinę medžiagą susidūriau su įdomiu faktu – beveik kiekvienas garbaus amžiaus vyras pradėdavo pasakoti apie senovėje čia vykusius didelius mūšius, apie neįvardintus karus, kurių buvimo jau niekaip nepaneigsi, tai dar žino, dar iš pasakojimų mena visi aplinkinių kaimų senoliai. Čia dar gaji sakytinė žodinė kultūra, iš lūpų į lūpas keliavusi per ištisus šimtmečius iki mūsų. Šalia legendų apie čia gyvenusius dievaičius Perkūną ir Laimą, kurie pagimdė Laimučių giminę, vis menami ir menami čia vykę mūšiai, senosios kovos.

Belankant Gojaus ir Mijaugonių vardais pavadintus pilkapynus Gojaus miške, vienas pilkapis savo dydžiu nustebino net daug mačiusį archeologą dr. Vykintą Vaitkevičių, o grįžtant per Gojaus kaimą buvome maloniai nustebinti, kai Algimantas Janavičius, kuriantis sodybą senelių žemėse, archeologui padovanojo savo žemėse šalia Ilgio ežero gražiai išlikusi ietigalį. Žmonės čia pasakojo, kad jų būta daugiau, tačiau sovietmečiu jais nebuvo domėtasi, todėl vaikai tuos radinius išmėtė, sunaikino.

Štai ką apie vietovę, kur pasistatė Elektrėnų miestas, rašo archeologas dr. Vykintas Vaitkevičius.

Elektrėnams praeities gali pavydėti daugelis kitų Lietuvos regionų centrų.

Elektrėnus supa akmens amžiaus stovyklavietės, geležies amžiaus gyvenvietės, piliakalniai, pilkapiai ir šventvietės. Jos yra grandis, kuri sieja priešistorę su ankstyvaisiais istoriniais laikais – epocha, kai kūrėsi dvarai ir miesteliai, o Elektrėnų vietoje, abipus Rungos upelio, gyvavo du bajorų kaimai: Perkūnakiemis ir Lekavičiai. Pirmasis nusipelno ypatingo dėmesio, nes archeologijos, istorijos, folkloro ir kalbos duomenys apie Perkūnakiemį atskleidžia intriguojančią ir paslapčių kupiną jo praeitį (plačiau šia tema žr.: Tautosakos darbai, 2008, t. XXXVI, p. 51–63; papildomai: Metryka Litewska. Rejestry podymnego Wielkiego Księstwa Litewskiego Województwo wileńskie 1690 r., Warszawa, 1989, s. 62).

Perkūnakiemis, kitaip dar vadintas Perkūnkiemiu, pažodžiui reiškia Perkūno kiemą, kur sandas „kiemas“ reiškia kaimą arba gyvenvietę. Nuo XVII a. istoriniuose šaltiniuose minimas Perkūnakiemis buvo bajorų Virpšų ir Pacevičių kaimas (ilgainiui prie jų prisijungė ir Loibos), kitados įkurtas šalia Perkūnui skirtos šventvietės Gojaus miške ar ežero pakrantėje ir paveldėtas iš ankstesnių vietos gyventojų, galbūt net senosios religijos dvasininkų – žynių. Neatmestina galimybė, kad pastarųjų palikuonys yra Laimučių pavardę turintys krašto gyventojai.

Padavimai apie Perkūnakiemio pavadinimo kilmę yra unikali tekstų rinktinė apie Perkūną – lietuvių kariuomenės pagalbininką ir mūšio su kryžiuočiais ar švedais, įvykusio Perkūnakiemio apylinkėse, didvyrį. Sunkiausiu metu jis vienas sumušė visus priešus.

Galimas dalykas, vietovės dar laukia specialių tyrinėjimų. Gojaus miško, kitados priklausiusio Perkūnakiemio bajorams, pavyzdys pirmą kartą leidžia piešti senosios šventvietės, veikusios prie bajorų gyvenvietės, paveikslą. V–XI/XII a. pilkapiai Gojaus miške leidžia spėti (pav. [Kirvis iš Perkūnakiemio, 015]), kad galėjo būti ryšys tarp Perkūnui skirtos šventvietės (galbūt ąžuolo ar miško dalies) ir su mirusiųjų kultu susijusių priešistorinių laidojimo vietų. Neatmestina, jog Gojaus ryšys su mirusiųjų vėlėmis buvo pagrindinė arba viena svarbiausių miško sakralumo priežasčių.

Padavimuose apie Perkūnakiemį atspindėtą lietuvių ir švedų (variantuose – kryžiuočių) mūšio temą toliau plėtoja iki šiol istoriografijoje neišsakytas spėjimas apie tai, jog 1348 m. vasario 2 d. Strėvos mūšis tarp LDK ir Ordino kariuomenių galėjo vykti Elektrėnų apylinkėse – ten, kur Strėva kitados tekėjo per Anykštų ežerą, o šalia tyvuliavo tarpusavyje susisiekiantys Jagudžio, Puikino ir Dumbliuko ežerai. Taigi Strėva buvo plati.

Tokia geografinė padėtis neprieštarauja vaizdui, kurį susidaryti leidžia XIV a. Vygando Marburgiečio kronikoje nupiešta mūšio situacija (žr. Naujoji Prūsijos kronika. V., 1999, p. 98–99).

Ne mažiau svarbus ir įdomus faktas, kad Puikino ežere žvejai tinklais iš seno sužvejodavo žirgo ekipuotės dalių – skambalų, balnakilpių, žąslų, sagčių ir ginklų – kirvių, ietigalių. Kai kurie radiniai, būdingi II tūkstantmečio pirmajai pusei, iš marių užlieto Puikino ežero prie Mažiklės vietovės ilgainiui pateko į Lietuvos nacionalinį ir Trakų istorijos muziejus (pav. [Ietigaliai iš Puikino, 016]). Neatsakytas lieka mokslinis klausimas, ar šie radiniai yra sietini su aukojimo, laidojimo ar mūšio vieta.

Perkūnakiemio fone dėmesį atkreipia ir faktas, jog mūšis įvyko vasario 2-ąją – tikslią tą dieną, kurią tradicinės kultūros atstovai iki šiol sieja su Perkūnu, ugnimi ir bitėmis.

Ietigaliai iš Puikino ežero ir kirvis iš Perkūnakiemio vietovių.

Džiugu, kad jaunimas, kaip istorikas Giedrius Kazlauskas aktyviai įsijungė į istorines teritorijų apžvalgas. Juk mes tiek mažai žinome, kad mūsų kraštas, didžiųjų kunigaikščių kraštas turi gana įdomią praeitį. Džiaugiuosi, sveikinu, jaunimas ateina, tikiu jo protu, žinojimu ir geranoriškumu. Laukiu, kada prie šio darbo, prie gilesnio pilkapių ir piliakalnių tyrinėjimų prisijungs ir jaunieji archeologai, baigę Elektrėnų gimnaziją, ir jau sėkmingai dirbantys savo srityje.

Giedrius tik nepaminėjo vieno svarbaus piliakalnio - Gomantų, kuris vis dar nėra įtrauktas į paveldo sąrašus. Savo eilės laukia ir pėduotasis akmuo, ir buvusios senosios šventvietės prie Besenio ežero Girnakalių, senųjų amatininkų, girnų kalėjų kaime. Kaip ir senosios Perkūnakiemio, Gojaus šventvietės su gražiaisiais pilkapiais. Ar ne juose ir guli Srėvos mūšio kariai? Žodžiu, elektrėniškiams istorikams ir archeologams temų yra apstu. Tikimės apie tai ne kartą paskaityti kituose „Elektrėnų kronikos“ projektuose.

Etnologė Ona Rasutė Šakienė

Share
Copyright 2011. Joomla 1.7 templates.