Dominikoniškosios Kazokiškės

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 2
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Ketvirtadienis, 21 rugpjūčio 2014

IMG 0GFDGD749Ineta BRICAITĖ

Ant kalnelio stovinti balta Kazokiškių Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos bažnyčia matoma ne tik iš Kazokiškių, bet ir iš kitų kaimų. Kai ji buvo pastatyta, Kazokiškių pavadinimas jau skambėjo, bet kaimo net kaimu pavadinti nebuvo galima – jį sudarė kelios trobos. Tačiau tarp laukų stovinčioje bažnyčioje gyvenimas virė, šventovės nuošalumas sudarė galimybę aplenkti negandas ir išlikti dominikonišku perlu iki šių laikų.

Pastatyta dėl paveikslo

1830 m. Kazokiškių filijos gyvenviečių statistikoje rašoma, kad tais metais daugiausiai žmonių gyveno Kaugonyse: 20 kiemų, kuriuose gyveno 90 vyrų ir 92 moterys. 19 kiemų buvo Aleksandriškėse, čia gyveno 80 vyrų ir 82 moterys. Toliau gausiausi kaimai buvo Mitkiškės, Karageliškė, Grabijolai. O Kazokiškėse suskaičiuojami vos du kiemai, kuriuose gyvena po 6 vyrus ir moteris. Tie dvylika žmonių savo kaime jau pusę šimto metų turėjo bažnyčią.

Kodėl bažnyčia pastatyta tokioje mažoje gyvenvietėje? Pasak bažnyčios klebono Alfonso Kelmelio, jei ne malonėmis garsėjantis Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos paveikslas, bažnyčios čia nebūtų. Stanislovas Beinartas, XVII a. pr. nusipirkęs Zabarijos ir Kazokiškių dvarelį, fundavo Paparčių dominikonų vienuolyną. Fundacijos akte parašyta, kad jei jis mirs anksčiau nei bus pastatytas vienuolynas, laikinai nori būti palaidotas specialiai tam pastatytoje Kazokiškių koplyčioje. Tačiau laikina kapaviete tapti turėjusi šventovė gyvuoja gerokai ilgiau nei pats Paparčių vienuolynas. Ant fundatoriaus parinkto kalnelio pastatytoje koplyčioje atsirado Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos paveikslas, kuris ilgainiui pagarsėjo savo malonėmis.

Nuo 1669 m. stebuklai, kuriuos patirdavo prie paveikslo besimeldę žmonės, buvo registruojami specialioje knygoje. Kunigas pagal parapijiečio pasakojimą stebuklą aprašydavo, o jį patyręs žmogus pasirašydavo. Malonėms nesiliaujant, vietoj koplyčios apie 1783 m. pradėta statyti nauja bažnyčia. Stebuklai knygoje registruoti iki 1784 m. Būtent paveikslas buvo pagrindinis veiksnys, kodėl bažnyčia statyta gyvenvietėje, kur tebuvo keletas trobų.

Tačiau iš istorinių šaltinių žinoma, kad nors bažnyčia stovėjo laukuose, žmonių į ją prigužėdavo tiek, kad nė atsisėsti nebūdavo kur – jie ateidavo iš gretimų kaimų. O per Sekminių atlaidus čia suplūsdavo ir dvidešimt tūkstančių žmonių. Paradoksas – kaimui augant, parapijiečių vis mažėjo, kol parapija dabar liko tik aptarnaujama Vievio kunigo.

Kazokiškės – Paparčių filija

Kazokiškių koplyčios ir Paparčių vienuolyno fundatorius Stanislovas Beinartas buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždininkas. Šis uolus katalikas ne tik įkurdino dominikonų vienuolius Paparčiuose, bet ir dovanojo jiems visą Paparčių dvarą su ūkiniais pastatais, sodais, apynynais, Kazokiškių bei Tumilovičių palivarkus su juose buvusiomis šventovėmis. Vienuolija ir nusprendė, kad Kazokiškių koplyčios vietoje reikia pastatyti didelę bažnyčią.

Dominikonai krašte ėmėsi ne tik religinės, bet ir švietėjiškos, socialinės veiklos. Jie aktyviai bendravo su parapijiečiais, rengė religines šventes, ypač didelį dėmesį skyrė jaunimo tikėjimo puoselėjimui. Čia buvo įsteigta dominikonų seminarija, kurioje vienuoliai mokydavosi ne tik dvasininkams reikalingų disciplinų, bet ir bendrojo lavinimo dalykų: kalbų, matematikos, fizikos. Baigę seminariją vienuoliai dirbdavo dominikonų išlaikomose mokyklose.

Vienuolyno bibliotekoje buvo gausu įvairiausios literatūros, iš kurios išminties sėmėsi ne tik vienuoliai, bet ir krašto šviesuoliai. Šalia vienuolyno įsteigta parapinė mokykla, kuri, kaip spėjama, veikė net iki 1863 m.

Dominikonai vertėsi žemdirbyste, sodininkyste ir kitais amatais. Šalia vienuolyno buvo kalvė, šaltkalvių dirbtuvė, pirtis, bravoras, sandėlys, vežiminė, arklidės, daržinė šienui, stalių dirbtuvė, tarnų namai, svirnas, rūkykla, ledainė, skerdykla, malkinė, kiaulidės, tvartai, prie Žiežmaros upės stovėjo vandens malūnas. Vienuoliai rūpinosi neturtingais ir apleistais žmonėmis. Tam čia pastatyta vadinamoji špitolė.

Į Kazokiškes pateko klausyklos

Svarbiausia tai, kad visus meno kūrinius, liturginį inventorių dominikonai gamino patys arba samdė žmones, kurie ir bažnyčias statydavo, ir liturginį inventorių gamindavo pagal dominikonų stilistinį braižą. Todėl visos dominikonų šventovių detalės harmoningai dera.

Sunkesni laikai vienuolynui atėjo po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų. Tada rusų generolas jėga iš vienuolyno atėmė Tumilovičių palivarką, kaimynai nuolat kėsinosi į dominikonų žemes. Po 1831 m. sukilimo vienuolynas nacionalizuotas. 1842 m. iš vienuolyno atimti Kazokiškių ir Paparčių dvarai. 1864 m. vienuolynas uždarytas dėl to, kad vienuoliai padėjo sukilėliams 1863 m. sukilime. Kazokiškės priskirtos Žaslių parapijai. Uždarius vienuolyną, Kazokiškių bažnyčios kunigas nebegaudavo algos, bet vertėsi iš turėtų 36 dešimtinių žemės.

Vienuolyno inventorius skirstytas po aplinkines bažnyčias, po poros metų pastatai pradėti griauti. Į Kazokiškių bažnyčią iš Paparčių tikriausiai pateko klausyklos. Iš vienuolyno plytų aplinkiniuose miestuose buvo statomi namai. Po šventovės uždarymo parapijos teritorija paskirstyta Žaslių ir Kazokiškių parapijoms. Iš klestėjusio vienuolyno išnešiota viskas, ką galima buvo panaudoti. Iš tų laikų dabar likusi tik koplyčia ir vienuolyno vartai. 1916 m. Paparčiuose pastatyta nauja bažnyčia, tačiau čia grįžo tik dalelė visų išvežiotų vertybių. Nuo 1994 m. čia vėl veikia vienuolynas.

Malonios staigmenos

Kazokiškių bažnyčia, stovėjusi dominikonų centro pašonėje, negandų išvengė. Jos nepalietė sukilimai XIX a., didesnės žalos nepadarė ir Pasauliniai karai. Per Pirmąjį pasaulinį karą bažnyčia buvo apšaudyta, tačiau to padariniai greitai sutvarkyti. Dėl palankiai susiklosčiusių aplinkybių Kazokiškės liko lyg dominikoniško meno oazė.

Klebonas A. Kelmelis jau žino, kad Kazokiškių bažnyčioje visada reikia devynis kartus pamatuoti ir tik dešimtą pjauti. Pavyzdžiui, dabar presbiterijoje stovi išraiškingų formų kėdė. Anksčiau ji buvo išpuvusiu dugnu, sulūžusi ir pasmerkta išmetimui. Niekas nemanė, kad ji gali būti vertinga. Vis tik nuspręsta pasižiūrėti, iš kokio medžio ji pagaminta. Dominikonų baldžiai labai mėgo klevą, iš kurio ir pagaminta kėdė. Galima daryti prielaidą, kad tai kėdei dabar irgi apie pora šimtų metų. Todėl ji buvo restauruota.

Panaši istorija ir zakristijoje stovinčios komodos: ji buvo dažyta grindiniais dažais, visiškai sukrypusi ir išlūžinėjusi. Komoda nebuvo įtraukta į jokius paveldo sąrašus, todėl taip pat nemanyta, kad gali būti vertinga. Nuskutus dalelę grindinių dažų, paaiškėjo, kad ji pagaminta iš uosio. Komoda buvo perduota meistrui, kuris atstatė nulūžinėjusias baldo dalis, jį sutvarkė. „Dabar turime nuostabų seną baldą. Keletą kartų pasimokęs, nieko neišmesi iki galo nepatikrinęs“, - sakė A. Kelmelis.

Visi paveikslai, kabantys bažnyčioje, yra Kultūrinių vertybių sąraše. Jie atsirado čia, kai buvo pastatyta bažnyčia, ir atspindi dominikonišką meno supratimą. Ilgą laiką čia neatsiranda naujų meno kūrinių ir liturginio inventoriaus, nes to paprasčiausiai nereikia – didelę meninę vertę turintys bažnyčios reikmenys saugiai pergyveno negandas ir išliko iki šių laikų.

Share

Komentuoti

Už komentarų turinį atsako komentarų autorius. Įspėkite kronikos redakciją, jeigu pastebėsite netinkamus komentarus: kronika@remo.lt


Apsaugos kodas
Atnaujinti

Copyright 2011. Joomla 1.7 templates.