Domėjomės stačiatikybe: lankėmės Semeliškių Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvėje, Vievio Dievo Motinos Ėmimo į dangų cerkvėje. Po to pradėjome gilintis į katalikybę: buvojome Beižionių šv. Kryžiaus Išaukštinimo, Semeliškių šv. Lauryno, Naujųjų Kietaviškių švč. Trejybės bažnyčiose. Metai įpusėjo, ir toliau pažindinsimės su kitomis savivaldybės katalikų šventovėmis. Spalį, lapkritį ir gruodį lankysimės Elektrėnų Švč. Mergelės Marijos Kankinių Karalienės bažnyčioje, o artimiausius tris mėnesius pagrindinį dėmesį skirsime dviem unikaliom ir savo istorija turtingom bažnyčiom – Vievio šv. Onos ir Kazokiškių Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos.
Šįkart kviečiame į istorinę pažintį su šiomis bažnyčiomis.
Vievio bažnyčia
Vievis istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą minimas 1522 m., bažnyčia jame – 1577 m. dvaro inventoriuje. Tie laikai Vieviui, matyt, nebuvo itin geri – dvaras minimas kaip senas ir apleistas, bažnyčia – supuvusi, apgadinta, be liturginio inventoriaus, tik su vienu mažu varpu varpinėje. Nėra duomenų, kada bažnyčia pastatyta, tačiau jei iki 1577 m. spėjo supūti, vadinasi stovėjo ten ne vieną dešimtį metų. Vievis siekia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus – anksčiau jis buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaras, vėliau – nupirktas ir tapo privatus, o 1577 metais Vievis jau vadinamas miesteliu.
Katalikybei Vievyje nebuvo pačios geriausios sąlygos – čia smarkiai įsigalėjusi buvo stačiatikybė. Germano Šlevio monografijoje „Lietuvos stačiatikių cerkvės“ pasakojama, kad Vievio pavadinimas kilo iš „Evio“. Esą kunigaikštis Gediminas turėjo žmoną, kuriai labai norėjo įsiteikti ir ne tik pavadino dvarą jos vardu, bet ir įkūrė stačiatikių vienuolyną, nes pati Eva buvo stačiatikė. Kiti šaltiniai sako, kad vienuolyną pastatė tik miestelį valdę Oginskiai. Tai galėjo vykti apie XVII a. pradžią. Viena aišku, kad XVII a. Vievyje veikė ne tik stačiatikių cerkvė, bet ir vienuolynas, spaustuvė, mokykla.
Bogdano Oginskio anūkas Marcijonas jau buvo katalikas. 1830 m. vizitacijoje minima, kad Marcijonas Oginskis prašė, o Vilniaus vyskupas leido, kad, kol bus sutvarkyta Trakų dominikonų fundacija, jie glausis prie Vievio bažnyčios. Tad bažnyčia 1683 m. jau turėjo veikti. Po Trakų dominikonų fundacijos vyskupas juos įpareigojo skirti kunigą Vievio bažnyčiai, kurią pasistatė sau. Toliau dokumentuose Vievio bažnyčia vadinama tai koplyčia, tai Trakų filija.
1792 m. įsteigta Vievio parapija, bet po poros metų ji sudeginta. Spėjama, kad ją sudegino rusų kariai. Dar po poros metų Oginskiai ją atstatė, tačiau neilgam – per Vievį keliavę Napoleono kariai 1812 m. iš pradžių apiplėšė, o po to sudegino ne tik katalikų bažnyčią, bet ir stačiatikių cerkvę bei vienuolyną.
Bažnyčia vėl atstatyta 1816 m. Kol ji buvo statoma, katalikai meldėsi kapinėse įrengtoje koplyčioje. Bažnyčia pastatyta nevykusiai, nes jau po dvidešimties metų labai reikėjo remonto. Tada bažnyčia buvo skurdi: nebuvo sakyklos, vargonų. Kadangi Gabrielius Oginskis dalyvavo 1831 m. sukilime Vievis konfiskuotas ir tapo valstybine valda. Nuo 1847 m. pradėjus skelbti bažnyčių sąrašus, Vievis nurodomas kaip Paparčių filija.
1859 m. Klebono Lauryno Lapinsko rūpesčiu bažnyčia perstatyta. Tada medinė bažnyčia buvo dengta gontais, su dviem bokšteliais, viduje – trys altoriai, choro patalpose stovėjo 4 balsų pozityvas, didysis altorius atvežtas iš Trakų dominikonų bažnyčios. 1884 m. bažnyčia apiplėšta, o 1907 m. sudegė nuo žaibo. Pamaldos po to vyko pašiūrėje, vėliau – padidintoje kapų koplyčioje.
Atstatant naują bažnyčią – išmūrijus sienas iki langų – kilo Pirmasis pasaulinis karas. Per mūšius miestelis sudegintas, pražuvo banke buvę pinigai, kariai savo reikalams paėmė bažnyčios statybines medžiagas. Po karo vyko Nepriklausomybės kovos – nebuvo aišku, ar Vievis apskritai liks Lietuvos teritorijoje. Tačiau Vieviui kovos baigėsi pakankamai laimingai – jis bent jau liko Lietuvos teritorijoje.
Bet ne visi buvo tautiškai nusiteikę. Vievyje dar buvo bajorų, kurie lenkino aplinkinius. Bažnyčios klebonas Kazimieras Čibas gavo iš valstybės pašalpą – nemokamai išsikirsti valstybinio miško bažnyčios statybai. Tas pats klebonas nesėkmingai bandė Vievyje rasti lietuvybės užuomazgų – kartą svarbesnį pamokslą pasakė lietuvių kalba. Lenkakalbiai parapijiečiai įtūžo ir atsisakė padėti susivežti iškirstą medieną – jos atvežta tik apie 15 procentų. Miške likusią medieną perėmė Švietimo ministerija, bažnyčios statybos sustojo, o kleboną valdytojas iš Vievio iškėlė.
Bažnyčios vadovavimą perėmus kun. Juozapui Mincevičiui, apsižiūrėta, kad dingo abu naujosios bažnyčios projektai – abu išsiųsti į tam tikras institucijas. Tad klebonas J. Mincevičius kreipėsi į projekto autorių V. Michnevičių. Neaišku, ar klebono intencija, ar projektuotojo, bet parengtas kitoks bažnyčios projektas. Klebonas kreipėsi į Švietimo ministeriją, prašydamas paramos, tačiau jos negavo. Visos lėšos šventovės statybai surinktos iš parapijiečių. Parapijiečiai sutiko sumokėti po 5 litus nuo kiekvieno turimo žemės hektaro (Lito ir JAV dolerio santykis tada buvo 10:1). Taip pat patys parapijiečiai skyrė žmonių, arklių, įrankių ir t.t. Klebonas išreikalavo, kad leistų dar išsikirsti tiek medienos, kiek anksčiau buvo nesugebėta atsivežti, be to, valstybė bažnyčiai skyrė 3 tūkst. litų pašalpą. 1930 m. pradėti statybos darbai, o po metų bažnyčia jau pašventinta. Tačiau ilgą laiką ji nebuvo įrengta iki galo, pavyzdžiui, grindys sudėtos tik 1962 m.
Kazokiškių bažnyčia
2009-aisiais Kazokiškės minėjo savo 400 metų sukaktį. Istoriniuose šaltiniuose vis kartojosi faktas, kad 1609 m. bažnyčią Kazokiškėse pastatė Stanislovas Beinartas. Tokią informaciją randame ir Vilniaus Vyskupų kalendoriuje, kuris vesti pradėtas 1875 m. Tačiau LDK kariuomenės surašyme, kuris vestas buvo einamuoju laiku, rašoma, kad 1609 m. Kazokiškių dvarelis priklausė Tolvaišoms, kurie buvo aktyvūs reformatoriai. Stanislovui Beinartui Kazokiškių dvarelis į rankas pateko tik 1638 m. 1641 m. rašoma, kad S. Beinartas nusipirko 5 dirvas palei bažnytėlę, tad tada ji jau stovėjo.
Po aštuonerių metų bajoras fundavo Paparčių vienuolyną ir dovanojo jam Kazokiškes. Fundacijoje rašoma, kad S. Beinartas pastatė medinę Kazokiškių bažnytėlę tam atvejui, jei mirtų anksčiau nei bus pastatyta Paparčių bažnyčia ir dar nebūtų galima jo ten palaidoti. Tačiau dabar ginčijamasi, ar pirmoji bažnytėlė buvo medinė. „Atliekant remonto darbus 2006 m. vasarą ir pašalinus atsilupusį tinką virš įėjimo į zakristiją, atsivėrė didelės mūrinės arkos fragmentas, kurio paskirtis galėjo būti tik viena – didelių durų, vedančių į mūrinę bažnytėlę, buvusią dabartinės zakristijos vietoje, ir kurios bent kelios sienos yra išlikusios, vieta“, – Kazokiškių parapijos puslapyje rašo dabartinis klebonas Alfonsas Kelmelis (http://www.vievioparapija.eu/kazokiskes/).
Paparčių dominikonai Kazokiškių bažnyčią padarė filija. Vizitacijų aktuose nurodoma, kad seniausios bažnyčioje išlikusios metrikos buvo 1722 metų. Apie 1782 m. bažnyčia pradėta statyti iš mūro. 1784 m. buvo sumūrytos tik bažnyčios sienos, šiek tiek užtruko kiti statybos darbai. Tų pačių metų vizitacijoje rašoma, kad Kazokiškėse yra malonėmis garsėjantis Švenčiausios Mergelės Marijos paveikslas. Ten pat teigiama, kad nėra užrašytų liudijimų, todėl paveikslas nėra oficialiai paskelbtas stebuklingu. Tačiau 1912 m. spaudoje kunigas Romualdas Svirkovskis teigia, kad yra knyga, kurioje nuo 1700 m. iki 1769 m. specialioje knygoje yra užrašyti 127 šio paveikslo suteikti stebuklai.
„Čia nėra išskirti ponai ir baudžiauninkai, turtingieji ir vargšai. Tai tikroji šio krašto istorija. Tai čia gyvenusių žmonių tikėjimas, rūpesčiai ir vargai. Iškalbūs net parašai: drebančia ranka užbraukti trys kryželiai ar pavardės, ir dabar aptinkamos šiose apylinkėse. Ačiū Dievui, kad šią knygą, laikytą dingusia dar 1911 m. (A. Fridrich, Hystorija cudownych obrazow Naisiviętszej Panny. IV. Krakow 1911), pavyko rasti parapijos archyve, ir ji šiuo metu laukia savo vertėjo“, – tame pačiame puslapyje rašo klebonas.
Paveikslui malones patyrę žmonės aukojo sidabro votas, iš kurio paveikslui buvo pagaminti aptaisai ir karūna. Pastaroji pagrobta ilgapirščių. Stebuklingą paveikslą iš Italijos 1660 m. parvežė dominikonas Liudvikas Skrickis. Jis ten studijavo.
Praėjus trisdešimčiai metų po bažnyčios pastatymo, vizitacijoje rašoma, kad jokio remonto šventovei nereikia – nebent pakeisti prastą pozityvą. Manoma, kad medinę bažnyčios tvorą nuardė arba sudegino Napoleono kariai. 1855 m. bažnyčia šiek tiek paremontuota, vėliau – 1877 metais. Tada pastatyta ir medinė varpinė.
1891 m. vizitacijoje rašoma, kad šalia bažnyčios stovi varpinė, kurioje yra trys varpai (visi jie prieš Pirmąjį pasaulinį karą išvežti į Rusiją), du iš jų – suskilę, choro patalpoje jau buvo 11 balsų vargonai, vario būgnas. Bažnyčioje aprašoma mūrinė sakykla, 14 stacijų paveikslų, Stanislovo Beinarto portretas, 5 mūriniai altoriai. Didžiajame altoriuje kabojo Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos paveikslas, uždengiamas kitu – Dievo Motinos Rožinio paveikslu.
1905 m. įsigyti nauji vargonai. 1915 m. surašyti bei įvertinti bažnyčios bei klebonijos pastatai ir inventorius. Tuo metu bažnyčia jau buvo aptverta akmenine tvora, kuri, gerokai apgriuvusi, bet yra ir dabar. Bažnyčia dengta cinkuota skarda (nors anksčiau buvo dengta ir čerpėmis), nutinkuota. Šalia prišlieta mūrinė, nutinkuota zakristija. Viduje buvo 5 altoriai, didysis altorius – medinis, pagamintas dar XVIII a. Buvo ir nauji, ir seni vargonai, 14 Kristaus kančios kelio paveikslų. Prie klebonijos augo vaismedžių sodas.
Pirmojo pasaulinio karo laikais susišaudymai vyko ir ties Kazokiškėmis, tačiau dokumentuose apie didesnę žalą neužsimenama. 1938 m. suprojektuota mūrinė varpinė, remontuotas bažnyčios interjeras. Panašiu metu išgriauti šoniniai altoriai, įsteigtos naujos kapinės. Kazokiškių bažnyčia – vienintelė savivaldybėje, kurios šventoriuje išlikusios didelės kapinės. Tik šiais metais kapinėms skirtas riboto laidojimo statusas.
Taip pat Kazokiškių bažnyčia vienintelė savivaldybėje nepadalinta į navas – erdvė joje vientisa. Visa šventovės architektūra ir senieji meno dirbiniai pasižymi dominikonišku subtilumu. Bažnyčią šiuo metu aptarnauja Vievio parapijos klebonas A. Kelmelis. 2005 m. pradėjęs rūpintis Kazokiškių šventove, klebonas ją atgaivino ne tik išoriškai: pasirūpino nauju stogu ir sienų nudažymu, bet ir pradėjo tyrinėti bažnyčios vertybes, ieškoti istorijos subtilybių, skleisti informaciją apie šią unikalią bažnyčią.