Ilgą laiką jaunieji Elektrėnų krepšinio mylėtojai neturėjo galimybės užsiimti trokštama veikla – lankyti krepšinio treniruotes. Norintieji rimčiau tuo užsiimti turėjo važinėti į Kaišiadoris arba didžiuosius Lietuvos miestus. Galbūt dėl to Lietuvos ledo ritulio sostinėje užaugo vos vienas profesionalus krepšininkas, o miesto komandos žaidžia tik mėgėjų lygose. Tačiau situaciją po truputį bandoma taisyti, o prie to daugiausia prisideda SK „Hidras-Centauras“.
Kaip krepšininkams sekasi ir kokie jų lūkesčiai pasikalbėjome su šio klubo prezidentu Vidmantu Pupininku.
Kaip jums gimė idėja pradėti treniruoti moksleivius?
Ši idėja mano galvoje sukosi jau seniai. Daugybė jaunų žmonių, matydami per televizijos ekraną geriausius mūsų ir pasaulio krepšininkus, nori į juos lygiuotis. Deja, mūsų savivaldybėje tam nebuvo sudarytų galimybių, tad jų noras apsiribodavo tiesiog žaidimu gatvėje ar salėje su draugais. Mokyklos taip pat neskiria didelio dėmesio šiai sporto šakai, tad praėjusį sezoną nutariau imtis iniciatyvos ir suburti jaunąją „Hidro-Centauro“ kartą.
Ar yra daug norinčių žaisti krepšinį, o gal Elektrėnams užtenka tik ledo ritulio?
Iš tiesų reklamos buvo labai nedaug, tačiau jaunuolių atsirado daugiau negu tikėjausi. Deja, visų negalėjau priimti, nes formavau 13-16 metų žaidėjų grupę, pradžioje norisi apsižiūrėti, ar ši iniciatyva bus sėkminga.
Pradėjote treniruoti paauglius, kaip sekėsi?
TDažniausiai krepšinio mokyklos jau nepriima tokiu „senų“ žmonių (juokiasi), tačiau yra buvę atvejų, kai atletai pradėdami sportuoti nuo šio amžiaus pasiekia didelių laimėjimų. Pradžia buvo kupina įspūdžių, juk pradėjome nuo visiško nulio. Pas mus sportavo 17 vaikinų, dalyvavome Elektrėnų savivaldybės krepšinio turnyre, turėjome keletą draugiškų varžybų, nusipirkome aprangas.
O kaip vyko pats treniruočių procesas?
Jaunimas žaidimo patirties neturėjo arba jos turėjo labai mažai. Tad pradėjome nuo elementarių krepšinio technikos elementų, taip pat disciplinos, prie kurios nėra labai lengva priprast atėjus iš gatvės krepšinio. Tačiau komanda lipdėsi viso sezono metu, dabar jau galėčiau juos taip pavadinti. Taip pat ir žaidimas krepšinio turnyre su vyrais mums buvo puikios treniruotės, kurios pravers ateityje. Juk vienos varžybos lygios mažiausiai penkioms treniruotėms. Mano krepšinio filosofija yra tokia, kad berniukai sunkiai dirbdami ir sportuodami jaustų ne prievartą, o malonumą. Manau, mums tai ir pavyksta daryti, o tada ir progresuojame greičiau. Per metus stipriai patobulėjome.
Tačiau be žaidimo salėje yra ir fizinio pasirengimo treniruotės, kokia situacija su jomis?
Visiškai teisingai, be fizinio pasirengimo ir didžiausi talentai aikštelėje negalėtų laimėti. Čia norėčiau pasidžiaugti ir tuo pačiu labai padėkoti Elektrėnų policijos viršininkui A. Grudinskij, kuris sutiko mus įsileisti į treniruoklių salę. Sieksime, kad vaikinai sutvirtėtų fiziškai. Taip pat atskirai norisi padėkoti Elektrėnų profesinio mokymo centro vadovei S. Lengvinienei, L. Ališauskienei ir E. Paulauskui, kurie ne žodžiais, bet realiais darbas padeda mūsų klubui.
Tai ar galima tikėtis, kad Elektrėnuose užaugs krepšininkų, kurie garsintų mūsų miestą?
Tai yra mūsų tikslas. Galbūt tai įvyks ne taip greitai, tačiau neabejoju, kad ateityje ir Elektrėnai turės savo Ramūną Šiškauską, kaip jį turi Kaišiadorys. Tam mes bendradarbiaujame su Kaišiadorių krepšinio mokykla, jiems siųsime geriausius savo atstovus, o jie – A. Sabonio krepšinio mokyklai. Tad talentai tikrai neliks nepastebėti. Be viso to, mes siekiame diegti ir meilę savo miestui, kad užaugę vaikai jo nepamirštų ir stengtųsi jam padėti.
Ar yra galimybė jaunimui prisijungti nuo šių metų prie jūsų komandos?
Taip, galimybė yra, visus 14-16 metų berniukus maloniai kviečiu prisijungti. Tereikia susisiekti su manimi telefonu 8 698 72757 ir galėsime pradėti bendradarbiauti bei siekti pergalių kartu krepšinio aikštelėje.
Giedrius Leskauskas