Apie žemdirbystę, tarsi neišsemiamą tvenkinį

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 1
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Pirmadienis, 29 liepos 2013

Julija KIRKILIENĖ

stirnaŪkininkai javapjūtę pradėti žada tik nuo pirmadienio. Jau bus praėjusios ir Jokūbinės, ir Oninės, iki kurių anksčiau lietuviai javapjūtę baigdavo. Apie tai, kodėl šiltėjant klimatui vėliau pradedama javapjūtė, apie

šių metų derlių, kainas, apie žemdirbių džiaugsmus ir vargus javapjūtės išvakarėse kalbėjomės su stambiausiu savivaldybės ūkininku, Lietuvos ūkininkų sąjungos aktyviu nariu ir Kaišiadorių skyriaus pirmininku Sauliumi Stirna.


Ūkanotą liepos pabaigos popietę ūkyje dirbantys darbininkai baigė ruošti javapjūtei techniką, ekonomiką A. Stulginskio universitete studijuojanti ūkininko dukra Kristina prekybos centruose ieškojo ūkiui reikalingų smulkmenų, žmona Vita ruošė pietus, penkiametė Austėja rūpinosi triušiais ir vištomis. Žodžiu, tvarkingoje ūkininkų šeimoje vyravo ramybė, tik  Sauliaus galvoje sukosi mintys ne tik apie namus, ne tik apie ūkį, bet ir apie visos Lietuvos žemdirbių ateitį.

 - Lietuviai sakydavo: „Kas prieš Jokūbą rugius nukirto, duonos turės, o kas po Jokūbo – terbon žiūrės“ arba  „Ateina Onutė su šviežia duonute”. O kodėl šiuo laiku javapjūtė pradedama tik po Oninių?


Viskas su laiku keičiasi, tik tautosaka išlieka. Žemdirbystėje tobulėja technologijos, net sinoptikai pasiekė didžiulę pažangą – orus teisingai nuspėja. Seniau mažiau tręšiamuose laukuose derlius buvo mažesnis, mažesnis augalų tankumas, grūdus nokindavo ir džiovindavo laukuose, pėduose. Išdžiovintus javus veždavo  kulti. Dabar žemdirbiai žino gana tiksliai prognozuojamus orus, gali planuoti, kada kulti. Kuo sausesnį derlių nuimi, tuo mažiau išlaidų grūdų džiovinimui reikia. O ir javapjūtė užtrunka kur kas trumpiau nei dalgiu pjaunant...

- O tobulėjant technologijoms, ar žemdirbių skaičius auga?    


Ne.  Atvirkščiai, mažėja asmeninių ūkių.  Norint įkurti ūkį, reikia žemės ir brangios technikos. O ir valstybės politika nėra palanki ūkiams kurti. Prekiniai ūkiai yra apkraunami mokesčiais. Ūkininkams,  dirbantiems apie  8-10 ha žemės, t.y.  per metus apskaičiuojamas ekonominis valdos dydis toks, kad mokesčių sumokėti tenka apie 5 tūkst. litų. O smulkiems ūkiams tai yra dideli pinigai. Be to, ūkininkus žlugdo ir įvairios korporacijos, pavyzdžiui, Kauno grūdai ar Vičiūnų įmonių grupė, žemdirbyste užsiimančios kaip šalutine veikla. Tokie konkurentai, žemdirbystės nuostolius galėdami padengti iš kitų pajamų, bet valdydami didelius plotus žemės bei galėdami juos brangiai nuomotis, gauna dar ir dideles Europos Sąjungos išmokas. Todėl Ūkininkų sąjunga ruošia teikti pasiūlymus, kad Europos Sąjungos išmokos būtų ne didesnės  kaip 150 tūkst. eurų, o žemdirbys nebūtų nustumtas nuo žemės, kad būtų išlaikomas kaimas. Kad stambieji fermeriai neskriaustų mažųjų, išmokų lubas yra nustačiusios ir kai kurios didelės šalys, pavyzdžiui, Didžioji Britanija. O Lietuvoje žemdirbiai lengviau pasiduoda skriaudžiami, net atprato sau maisto užsiauginti. Pavyzdžiui, Gabriliavos kaime karvutes tik keli gyventojai laiko, pieną, mėsą, kiaušinius perka.

- Europos Parlamente diskutuojama apie termino „aktyvus ūkininkas“ įvedimą, kai tiesioginės išmokos būtų diferencijuojamos pagal tai, ar žemės naudotojas užsiima aktyvia žemės ūkio veikla. O Elektrėnų  savivaldybės ūkininkai ar yra aktyvūs?  


Aktyvius ūkininkus galima suskaičiuoti ant rankos pirštų. Aktyviausi savivaldybėje gal ir yra Gilučių seniūnijos ūkininkai, bet jų entuziazmas dažnai prislopinamas šalutinių veiksnių. Jei gamta leidžia užauginti gerą derlių, tai dažnai jį sunaikina arba žvėrys, arba medžiotojai. Medžiotojai, nušovę laukuose šerną, nesivargina jo ant karties atsinešti, o tiesiog džipais važiuoja į laukus, niokodami pasėlius. Žemdirbiai taip pat yra nusivylę draudikais. Draudimo įmonės yra pelno siekiančios organizacijos, todėl žemdirbiams draudimo įmokos pasidarė neįkandamos, o išmokoms už nuostolius išmokėti tiek saugiklių įvesta, kad  jų gauti beveik neįmanoma. Išmokų kartais reikia net per teismus ieškoti, bet ar ūkininkas turi laiko po teismus tampytis? Štai konkretus atvejis. Pasodinome rapsus pagal mišką ir su Kaišiadorių miškų urėdija sudarėme sutartį dėl pasėlių apsaugos. Urėdija pasėlius apdraudė. Balandžio mėnesį specialiai sudaryta komisija nustatė, kad pasėliams žvėrys padarė apie 70 proc. žalos. Deja, draudikai atsisakė už žalą mokėti, mat tą dieną, kai komisija vertino žalą, buvo prasidėjęs medžioklės sezonas. Išmokų už žalą teks per teismus ieškoti.  Todėl Ūkininkų sąjunga žemdirbiams planuoja rekomenduoti ne draudimo įmones remti,  o įsteigti savo šalpos fondą ir rezervinius pinigus naudoti nuostoliams dengti.

- O kas lieka žemdirbiui, kokį planuojate šių metų derlių?


Šią žiemą iššalo maždaug 80 proc. žieminių rapsų, kuriuos teko atsodinti. Pernai derlius buvo labai geras, tad šiais metais planuojamas maždaug 20 proc. mažesnis. Dabar pasaulis labai mažas, žemdirbiai mato didžiųjų javų augintojų šalių – Argentinos, Australijos, Rusijos – kainų biržas. Stebint pasaulio maržas, grūdų supirkimo kainos šiais metais bus maždaug 35 proc. mažesnės, rapsų – 17 proc.  Bet dėl to nei duonos kainos kris, nei ūkininkai bankrutuos. Ūkininkai investuoja į techniką,  žemdirbiai puošia ir puoselėja kaimus, ruošiasi javapjūtei ir sėjai. Smagu, kad į kaimą grįžta vis daugiau jaunimo. O ir žemdirbių vaikai vis besitrindami prie dirbančių tėvų nuo vaikystės išmoksta visus žemės ūkio darbus. Nauju kombainu nuo pirmadienio  į laukus išvažiuos kombainininkas Andrius, kombainą vairuojantis nuo 12 metų. Ūkininkas dirba sau ir darbo duoda žmonėms. Ūkininkas galvoja savo galva ir žino, kad kartais blogi sprendimai būna geriausi. Tenka kartais kulti drėgnus grūdus, nes jei ilgiau javai užsibus laukuose, nebus kokybės ir pan. Žemdirbys gyvena iš to, ką užaugina, kiek gauna pardavęs, kiek lieka, mokesčius sumokėjus. O juk ir iš žemdirbio mokesčių išlaikomi pašalpų gavėjai, dejuojantys, kad nėra darbo. Ūkyje darbo visada yra, bet norinčių dirbti ne visada surasti galima. Kiekvienas ūkininkas savo džiaugsmų ir problemų turi.


- Apie problemas jau kalbėjome. O kokie ūkininkų džiaugsmai?  


Didžiausias ūkininko džiaugsmas ne tai, kad brangiai už derlių gauni, bet tai, kai matai gražėjantį kaimą, gėlėmis papuoštas sodybas, gražiai sutari su kaimynais ir kai turi palaikymą šeimoje. Aš užaugau kaime, mokiausi kaimiškų profesijų, kitokio darbo ir dirbti nemokėčiau. Mama agronome kolūkyje dirbo, tai aš visada šalia jos buvau. Dabar mažoji dukra Austėja vis šalia mūsų, augalus, žoleles pažįsta, net augalų ligomis domisi. Maždaug 70 ha dirbamojoje žemėje auginame javus, bet ūkyje ir kitokio maisto – pieno, mėsos, kiaušinių – savo turime. Galingi kombainai ir kitokia technika netrukdo ūkyje arkliuko laikyti. Ūkininkai išmoko ir laisvo laiko sau surasti, pasaulio naujoves sužino ne tik internete, bet ir keliaudami, atsipalaiduoja visuomeninėje veikloje.


Ūkininkas vis kalba ir kalba, kaip pats sako, apie žemdirbystę kalbų galima semti, tarsi iš neišsenkamo tvenkinio. Gyvenimu besidžiaugiančiam 45 metų ūkininkui rūpi kaimynai, kuriems kiek gali visada padeda, o ir pats saugiau jaučiasi draugiškoje aplinkoje, rūpi šeima, kuria pagrįstai didžiuojasi, rūpi Gilučių seniūnijos visuomeninis gyvenimas, rūpi visa Lietuva, kurioje negalima žemių parduoti užsieniečiams, bet žmones reikia skatinti būti savo žemės šeimininkais. Tokių šviesuolių ūkininkų, kaip Saulius Stirna, Lietuvoje yra ne vienas. Jie savo darbu ir protu duonos užaugina ne tik Lietuvos žmonėms. Ir nors Oninėms duoną valgome dar iš senojo derliaus, bet gera yra tai, kad mes valgome savo šalyje, savų žemdirbių  užaugintą duoną.

Share

Komentarai   

 
0 #1 Zygfridz 2013-09-13 06:21
ūkineks iš prygymtes .iš pasvale rajona 8) 8) 8) 8) 8) 8)
Cituoti
 

Komentuoti

Už komentarų turinį atsako komentarų autorius. Įspėkite kronikos redakciją, jeigu pastebėsite netinkamus komentarus: kronika@remo.lt


Apsaugos kodas
Atnaujinti

Copyright 2011. Joomla 1.7 templates.