Kazokiškių seniūnija- Kazokiškės

Kazokiškės pirmą kartą paminėtos 1609 m., kai Stanislovas Beinartas, LDK iždininkas, Kazokiškes užrašė Paparčių domininkonams, kurie Kazokiškėse įkūrė palivarką su ūkiniais pastatais. 1609 m. Kazokiškėse pastatyta pirmoji medinė bažnyčia. Kazokiškių vardo kilmę galima sieti su etninės grupės atsiradimu tose apylinkėse – kazokais. Manoma, kad kaimo pavadinimas atsirado nuo buvusio tos žemės savininko – kazoko.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais čia buvo dvaras. Stanislovas Beinartas, LDK iždininkas, nupirko paveikslą ir padovanojo Vilniaus domininkonų vienuolynui. Pradėjo garsėti stebuklais ir 1700 metais buvo perkeltas į bažnyčią. Buvo pagaminti votai ir apkaltai. Apkaltai buvo pavogti, paveikslas apsaugotas.

Švenčiausios Mergelės Nugalėtojos paveikslas nutapytas Italijoje pagal stebuklingą Santa Marija de Viktorija atvaizdą, esantį Neapolyje. 1680 metais domininkonas Liudvikas Skickis, baigęs mokslus Romoje, parvežė paveikslą į vienuolyno koplyčią.

 

Iš prisiminimų
Pasakojo Stasys Bartkevičius
Kadaise kazokai važiavo, jie čia kur tai pamatė Panelės Švenčiausios paveikslą, tai ir pastatė bažnyčią toj vietoj. Pasakojo tėvas, sako, jojo kazokai ir pamatė Mariją toj vietoj, tai paskui, kai bažnyčią pastatė, ir pavadino ,,Kazokiškės“ nuo tų kazokų.
Pasakojo Jadvyga Levickienė
Kazokiškių bažnyčioje vyko dideli atlaidai, buvo organizuojamos procesijos, kurios eidavo iki Mitkiškių pėduotojo akmens, čia meldėsi nedidelėm grupelėm, šią vietą laikė stebuklinga, pagydavo ligoniai.
Gyvensena
Pasakojo Jonas Rosliakas
Gimiau dar Zabarijos kaime, turėjau tris metus, tada tėvai pirko Puščiavoj sodybą, menu, kai vežė arkliais. Namas buvo senoviškas, dviejų galų, vienam gale buvo virtuvė ir miegamasis, antram – jau švarus galas. Visur buvo šiaudiniai stogai.
Ūkis pas tėvą buvo didelis – 18 hektarų žemės, 5 karvės, 2 arkliai, avys, kiaulės, visoki paukščiai.
Mano tėvelis buvo giedorius, giedojo visur ir bažnyčioj, ir namie, ir laidotuvėse. Giedojom ir vaikai – 4 seserys ir aš.
Pasakojo Stefanija Deržkutė Sabonienė
Medžių mūsų sodyboj buvo – ir drebulių, ir ąžuoliukų brolis buvo prisodinęs, buvo sodas, didelis gėlių darželis. Gėles labai mylėjau. Aptverta buvo, tvoros aplink.
Aliejų spaudė Kazokiškėse, vežė sėmenis.
Gyveno prasčiau. Menu, sakė, vestuvėm, šventėm buvo varškė ir pyragas kvietinis. Ir dažo susėdę. Pabrolys duoda pamergei. Šakučių nebuvo. Lėkščių, kaip dabar. Šaukštai mediniai. Menu, buvo ir mėsos, ir duonos, ale bliūdus sustato ir tuos dar skolinosi iš kaimynų, kur tu tiek paimsi. Buvo ir dešrų, ir kumpių, ir skilandžių – kiaules augino, pjovė. Rudenį pjovė avis, vištas, antis, kalakutus auginom. Turėjom daug paukščių. Iš plunksnų darė pagalves, patalus. Buva tokia sena bobutė, tai ji man vis plunksnas plėšydavo. Grybavom. Atsikeli ryte anksti, nuleki miškan, prisirenki prijuostę ir gana.
Mes dvi marčios buvom. Vieną rytą aš jai sakau:,,Tu prižiūrėk ir mana puodus, lekiu pagrybausiu“. Kap nuvėjau, kap paklydau, parėjau,- jau bulvės sukapotos, kiaulės pašertos. Parėjau visai iš kitos pusės. Grybų tai prisirinkau.
Aleksandriškės
Pasakojo Jadvyga Levickienė
Buvau apsišvietusių ūkininkų dukra, broliai, pusbroliai mokėsi universitetuose kartu su A. Smetona, mokėjo rusų, lenkų kalbas. Mokiausi ūkininkų mokykloj Žiežmariuose, čia vykdavo dideli turgūs, mugės. Prezidentas Smetona turėjo planą – per 20 metų paruošti inteligentiją, per kitus 20 metų – paruošti gaspadorius ir ruošė, rėmė ūkininkus, jei verta, duodavo veislinį bulių, kuilį, o tarnautojai jau neblogai gyveno, jei net mokyklos sargas gaudavo po 60 litų per mėnesį. Tai buvo geros karvės vertė, nes litas buvo vertingas. Jaunystė praleista karo metu, sunki, nerami. Pamenu, kartą jaunimui vakarojant Aleksandriškių kaime prie Neries, rusų partizanai apsupo namus ir visus vaikinus nuogai išrengė merginų akyse, atėmė brangius daiktus, laikrodžius, žiedelius, mergaičių nerengė. Jaunimas bijojo ką nors organizuoti, bet žmogus jaunas vienąkart, tai sugalvojom rinktis špitolėj prie bažnyčios po mišių, ten visokių pramogų prisigalvodavom. Policija buvo labai kultūringa, tai jų žmonos ruošdavo vaidinimus mokykloj kartu su mokytojais, paskui pradėjo kviestis ir kaimo muzikantus su armonika, smuiku. Nebuvo tokio girtuokliavimo, žmonės buvo religingi.
Klikūnų k.
Pasakojo Jadvyga Malūnavičiūtė Žepnickienė
Čia aukšta vieta, tai senovėje, kai puldavo priešai, uždegdavo ugnį, kad įspėtų. O Klikūnuose gal kokiais ragais, garsais pranešdavo, kad liko tik vardas – Klikūnai.
Pasakojo Kristina Vaškevičiūtė Gudonienė
Prie mūs yra senkapiai, buvom tenai radę durklą tokį, pametėm paskui. Va tenai an kalnelio yra.
Mūsų kaime gyveno pusė rusų sentikių, pusė lietuvių. 4 sodybos buvo Karpavičiai, mes – Vaškevičiai, Gliaudeliai, Bartkevičiai, kiti Vaškevičiai, Taločkos, pakalnėj – Jakubavičiai. Buvo ir pravardės. Mes – Pinčiukai, mokykloj pešėmės iki kraujo, nes vadino pinčiučianka iš lenkiško. Vieni Karpavičiai – Rudžiukai, kiti – Frankutai. Zabarijoj tai labai mėgo pravardžiuoti paukščiais – Šarka, Varna…
Kaimas buvo gatvinis. Trobos stovėjo galais į gatvę, viduj troba buvo sutvarstyta į kambarius. Mūs tėvas buvo nupirkęs dvarelį, 30 hektarų žemės pirko, turėjo daug vaikų, tai visi dirbom daug. Tėvas namą čia statėsi dėl rūsio, kadaise čia kažkieno sodyba stovėjo, tai buvo likęs labai geras rūsys. Jis buvo išmūrytas iš akmenų, ant jo buvo pastatyta kamara. Kluonas toliau, didelis, paskui kolūkis išardė, išvežė. Dar, menu, kaip spragilais kūlė. Tvartai buvo dideli, gyvulių daug: ir karvių, ir avelių, ir paukščių. Šulinių nebuvo. Vandenį ir maistui, ir gyvuliams sėmė iš šaltinio.
Tvoros buvo medinės iš karklų supintos. Ant tvorų džiovė ir rūbus, ir visokius rakandus. Darželiai gale trobos buvo gražūs, tvoros tenai buvo iš lentučių, gėlių visokių prisodindavom. Bobutė vis rūtas augino, džiovino ir už šventų paveikslų užkišdavo. Troboj stovėjo duonkepė krosnis iš plytų, tiktai apačia buvo iš molio. Ją kūreno kasdien. Vakarienę virė trikojuj ant priepečkio. Puodai buvo iš ketaus, pirkti turguje pas žydus. Spintos buvo, stalas nudažytas vyšnine spalva, suolai. Šventi paveikslai už stalo kampe.
Tėvas buvo geras, sąžiningas, vaikus mylėjo, ale kai pasigeria, tai škandalus kėlė. Mama buvo griežta, reikli, jos bijojom. Ji vaikus prie darbo vertė.
Duoną kepėm namuose, grūdus girnom malėm ir duonai, ir gyvuliams, visi turėjo girnas. Kamaroj stovėjo, mokėjo jas sureguliuot, kad smulkiau ar rupiau maltų. Kai jau padaro kepalus ant ližės, tai per pirmą kepalą, per visą, dėjo kryžių.
Arklius turėjo, laikėm, juos gerai prižiūrėjo, turėjom važelius, važinėjom į turgų, į atlaidus.
Daržus turėjo didelius, augino daug daržovių, pomidorus augino lauke, be šiltnamių. Vaikai labai mėgo žiemą graužti griežčius, užtat augino. Bobutė viską sėjo pagal mėnulį.
Sodas buvo didelis, apie 30 vaismedžių.
Natokai
Pasakojo Algirdas Jukavičius
Natokų kaime ilgą laiką gyveno vien Malūnavičiai ir Gumbis (vardo nepavyko atgaminti). Vyriausi buvo Elena ir Mykalojus Malūnavičiai, mano proseneliai . Gyveno 19 a. pabaigoje – 20 a. pradžioje. Turėjo 6 vaikus – 4 sūnus ir 2 dukteris. Vienas iš sūnų – Bonifacas, buvo mano senelis (1901-1961). Jis buvo ateistinių pažiūrų. Jis po mirties vaidenosi. Kitas Mykalojaus sūnus Justinas turėjo žmoną Araneckaitę Marijoną. Išaugino 3 dukras ir 2 sūnus. Justinas tarnavo caro kariuomenėje. Po Spalio revoliucijos keletą metu gyveno Peterburge. Mokėjo velti veltinius.
Florijonas Malūnavičius buvo mano senelio pusbrolis. Buvo nagingas stalius. Mokėjo gaminti ir derinti armonikas. Aišku, groti irgi mokėjo. Gaminti ir derinti armonikas mokėjo ir Gumbis. Jis buvo viengungis. Florijonas išaugino 3 dukras. Dar gyveno Natokų kaime Petras Malūnavičius, Adomas Malūnavičius, Feliksas Malūnavičius. Visi Malūnavičiai buvo žemdirbiai, gyveno iš ūkių.
Dabar Mykalojaus statytą namą Natokų kaime yra nusipirkęs Kanevičius Silvestras iš Kazokiškių, bet pastoviai Natokų kaime negyvena.
Paalkiai
Pasakojo Michalina Klimantavičiūtė Žilinskienė
Tėviškėj seniau buvo kaimas, gatvė, paskui jau ėjo į vienkiemius. Mūs troba buvo labai sena, sugriuvus. Rėžiai buvo. Kai ėjo an sklypų, padarė daug skolų, ilgai buvom be kamino. Kai jau vyresnė sesuo nuėjo mokyklon Aleksandriškėsna, tai mamytė paskolino pas kaimynus pinigų ir pirko plytų kaminui, tik tada pastatė. O be kamino buvo taip – durys buvo perpjautos per pusę skersai. Kai kūrena, tai lubose atidaro skylę ir duryse atidaro, dūmam išleist’. Vistiek viskas buvo suodina, permerkta dūmų kvapo, nieko nepadarysi… Krosnis buvo iš molio ir be kamino, žiemą būdavo šalta. Prie dūminės gyvenom ligai.
Gyvensena
Mano tėvelis turėjo dvi žmonas. Jis išėjo tarnaut’ caro kariuomenėn ir su šeima 6 metus prabuvo Rosijoj. Kariuomenėj tėvas su šeima gyveno. Sako buvo gerai, prie caro buvo gerai tarnaut’, o kai užėjo revoliucija, viskas pasibaigė. Tenai šiltine mirė ir žmona, ir vaikai, gyva liko tik viena mergaitė.
Taigi jis namo grįžo, tėviškėn, Paalkių kaiman su mergaite ir su liga. Parsivežė ir kažkiek pinigų namų tvarkymui, bet pinigai greitai pasikeitė, liko saujos senų rublių, mes, menu, dar žaisdavom su jais, nebuvo, kur jų dėti.
Paskui tėvelis vedė mamą. Jis labai mėgo žvejoti, o turėjo priepuolį, tai mama labai bijojo, kad neįkristų vandenin. Paskui mama ieškojo kaip išgydyt’ jo priepuolį. Ir buvo išgydžius.
Ganiau karves, nebuvo apavo, ryte labai šąla kojos, tai būdavo pasiūsiuoju ir stoviu toj vietoj, šildausi. Kai karvutės su rasa užėda, atsigula, tai ir aš atsigulu, iškeliu aukštai kojas ir šaukiu:,,Šildyk saulute kojytes, šildyk saulute kojytes“.
Kai mama žuvo, taip ir augom be mamos, be babos, su tėvu. Mes buvom dvi dukros ir vyresnioji sesuo, nu pirmos tėvo žmonos mergaitė gyveno kartu, paskui ji suaugo, išėjo.
Paskui po daug metų, aš jau buvau ištekėjusi, jau turėjau du vaikus, atsitiko nelaimė. Tėvukas kažkaip pririšo kolūkio arklį, o jis ėmė užsisuko ir užduso. Namuose jį barė, paskui brigadininkas barė, paskui pirmininkas sako:,, Užmokėsi už arklį“, arklys buvo labai brangus, jis labai susinervino, tai jo liga atsigavo, vėl prasidėjo nuomariai. Išėjo jis kolūkio karvių ganyt’, o ferma buvo toli, Aleksandriškėse. Šalia ganyklos buvo suarta žemė, jis matyt’ tenai sėdėjo, užėjo jam liga, priepuolis, jis nukrito žemyn galva į tą suartą dirvą, nes ir ausys, ir nosis buvo pilni žemės ir užduso.
Ryte dukra neša jam pusryčius: ,,Tėvuli, tėvuli“ šaukia, o niekas neatsiliepia. Paskui brigadininkas ėjo kur tai tenai ir rado jį negyvą. O kai karvės buvo nežiūrėtos, tai žalos pridarė. Ieškojo, kur jis buvo išginęs karves ir rado. Turėjo jau virš 70 metų.
Neramumai, karai
Tėvas buvo 14- tų metų kare. Fronto apkasuose gulėjo, netoli jo sprogo bomba, jo nesužeidė, jis tik labai išsigando, nuo to gavo nuomarį, nervų ligą. Nuo išgąsčio. Seniau niekas už tai nedavinėjo jokių dokumentų, jokių pensijų.
Paskui užėjo karas, ėjo vokiečiai, ėjo rusai, pas mus labai šaudėsi, mes visi sėdėjom duobėj po serbento krūmu, mama pasikėlė ir kur tai nuėjo. Ir neateina. Tėvelis nueina pažiūrėt’, kad ji guli peršauta, suplėšyta, o mūs kalytė visai šalia jos pririšta buvo ir sveika sveikiausia. Tai va. Mamytę laidojom, net karsto nebuvo, tai padėjo lentas duobėn apačion, mamytę staltiese apvyniojo, lentom viršun uždėjo, taip ir palaidojo. Ėjo frontas. Nebuvo nei vyrų, nei ko.
Zabarijos k.
Pasakojo Aleksandra Malašauskaitė Rūkštienė
Lenkai buvo už Neries upės, tai mes, vaikai, labai mylėjom iš jų erzintis. Suveinam ant Neries kranto ir lojinam juos, o jie irgi nenusileidžia. Tada mėtom vieni kitiem grumstais, tik permesti ne visada pasiseka.
Pasakojo Kazimieras Bernatavičius
Yra toks kalnelis – Geniai. Tenai yra koki tai seni kapai, dar yra takas, tenai dar žmonės šalia gyveno.
Mano diedukas Likša. Mano tėvas Bernatavičius buvo atėjęs žentuosna. Trobą šitą diedukas buvo pirkęs, dabar patvarkėm, apkalėm. Čia nuo senovės šitie išpjaustyti viršlangiai. Diedukas buvo labai pamaldus, patarnavo kunigui, priklausė bažnyčios komitetui. Aš dar vaikas karves ganiau. Ryte surenka apie 30 karvių, visas kaimas, nuvaro an kalnų ir visą dieną tenai ganosi.
Per karus čia frontas nėjo, Padaliosėj labai apšaudė, lyg iš lėktuvų. 
Pasakojo Jadvyga BartkevičiūZabarijos kaimas buvo abiem pusėm kelio. Visi kalbėjo lenkiškai. Buvo ir mokykla.
Iki 14 metų ganiau karves. Turėjom apie 30 hektarų žemės, daug gyvulių, didelės ganyklos. Šeima didelė, pirmoji tėvo žmona numirė. Jis buvo seniūnas Juozas Bartkevičius. Iš pirmos santuokos jau buvo 3 vaikai buvo, ir ėjo už jo jauna mergaitė, mandras buvo.
Pirko dvarą, didelį namą, du sklepai buvo. Tėvas turėjo galvą, daug uždirbo, pirko vaikam žemę, kad kiekvienam po 30 hektarų būtų. Paskui užėjo karas, a…
Šeimoje buvo 8 vaikai, broliai buvo muzikantai, grojo armonika. Per karą du broliai žuvo.
Tikiu dievu. Man sekėsi gyvent’ ir kai augau, ir kai su vyru gyvenau, ir vaikai geri. Aš turėjau piktą strogią anytą, ji net muštis šokdavo, tai aš visada jai nusileisdavau. Pagal ją. Ji buvo gaspadinė. Mylėjo išgert’. Aš buvau siuvėja, viską siuvau, ūkin nelindau. Aš net penkias siuvėjas išmokinau, mokines turėjau. Ale mokėjau ir šienaut’, ir art’.
Paskui motina suseno, susirgo, reikėjo prižiūrėt’. Nepykau, prižiūrėjau. Aš ir 3 vaikus išauginau ir nei karto nei vieno nemušiau. Negaliu. Nemoku. Nežinau, ale vaikai geri išaugo.
Tėvo brolis šalia gyveno, jis ilgai neturėjo vaikų, tai paėmė augintinį, o paskui ir savo turėjo. Turėjo senutę, tai ją išvarė pas seserį, argi taip galima? Visi jo vaikai nelaimingi. Buvo gaisras, viskas sudegė. Gyveno pirty, paskui ir tenai sudegė. Baudžia dievas…
Pasakojo Stasys Bartkevičius
Dirbau eiguliu, daug miškų prižiūrėjau, kolūkiai seniau miškus kirto, statė, tai girininkas kleimuoja, matuoja, vyrai pjovė, vežė. Miškuose vaikščiojau, mylėjau mišką. Pušys ir eglės mūs kraštuose, ąžuolų mažai buvo, čia smėlynai. Dar menu buvo Vosyliškėse bičių drevėj, ąžuolas senas buvo, tai nupjovė ir bičių neliko. Prie namų jau darė avilius iš lentų, o ir bites mažai kas laikė.
Zabarijoj kadaise buvo pravardžių, menu, buvo brigadininkas, tai visi jį Vilku vadino, dar buvo Špokas, buvo Seru beru, nežinau, ką reiškia, a, kaime prigalvodavo.
Buvo, kad labai nusigandau, tai sirgau 7, 5 metų. O buvo taip. Mane žmogus labai užsipuolė. Atėjo, pasidėjo savo peiliuką, aš tą peiliuką tikrai buvau paėmęs, apžiūrėjau ir vėl padėjau ant stalo. Paskui tas jo peiliukas kur tai dingo. Tėvas statėsi ant kolionijos, ant savo žemės, nieko nebuvo namie, tik sesuo, tai jis užpuolė mane, sako atves policiją ir suims. Labai nusigandau, mane pradėjo kratyt’, užlipau ant pečiaus, sesuo užklojo ir užmigau. Oho išgastis. Paskui pradėjo skaudėt’ dešinį kelį, perėjo į klubą ir visai jau mane paguldė, gulėjau 7,5 metų. Tėvai ėjo pas tą žmogų, parnešė man vandenio iš burnos, pradėjau gert’, tai jau pradėjau šokinėt’ ant rankų su lazdom. Taip iki 20 metų, vis ant rankų su lazdom, paskui jau tik su viena lazda, paskui jau be lazdų, ale vistiek likau šlubas. Sirgau kaulų tuberkulioze, kaip paralyžuotas atgulėjau, paskui po biški, po biški vėl’ atsistojau. Dirbau viską, viena koja buvo 10 cm trumpesnė, buvo kaulų tuberkuliozė. Dirbau viską, pragyvenau gyvenimą, žmoną labai gerą gavau, dvi dukras, sūnų užauginom.
Su žmona gyvenom Zabarijos kaime kartu su tėvais, paskui kolūkis neduoda atskiro daržo, tai išėjau pas kaimynus an buto, tada davė. Šitą namą statėm, dirbau eiguliu, bet statėm tėvo vardu. Gyvenom kartu, ale jis laikė karvę, paršus atskirai ir mes atskirai, tik gyvenom vienam name. Verdam kartu krosnyje, tėvai gabaliuką mėsos deda ir mes sau dedam, o sriuba jau bendra. Už bendro stalo sėdam ir nesipykom. Taip buvo, reikėjo tėvam nusileist.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami Video


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aplinkos apsauga


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Archyvas


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Darbo partija


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų krašto šviesuoliai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Europietiška savivaldybė


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai aukštumų link


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai link aukštumų


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69