Gyveno Pranas Sinkevičius Šarkinės kaime Smetonos, Rusų ir Neprikausomos Lietuvos laikais tai Kaišiadorių valsčiuje, tai Trakų, tai Vievio rajonuose, dirbo savo 3,5 ha žemės arba ten gyvulius ganė ir nė susapnuoti negalėjo, kad jo nederlingoji žemė, įkūrus Elektrėnų savivaldybę, auksine taps. Aukso iš tos žemės neiškasė, bet mokesčius valstybei auksinius reikia mokėti. Išėjo Pranas iš šios ašarų pakalnės auksinę žemę su visomis skolomis palikęs dukterėčiai Rasutei Bartkevičienei ir jos neįgaliam vaikui.
Kaip žemdirbio žemė tapo rekreacine zona
Rasutė, kaip ir amžiną atilsį jos dėdė Pranas, savo žemę laiko neįkainojama brangenybe, bet iš jos naudos gauna tik tiek, kad užsiaugina daržovių ir pamaitina ožkytes. Brangia Sinkevičių žemę padarė civilizacija ir Elektrėnų savivaldybės vadovai. Statant Lietuvos elektrinę pagal Sinkevičių žemę buvo užpiltos Elektrėnų marios ir palikta aukščiausia Elektrėnų vieta su skaidriu, akmenuotu paplūdimiu – pusiasaliu. Įkūrus Elektrėnų savivaldybę, visa marių pakrantė priskirta Elektrėnų miestui ir rekreacinei zonai. P. Sinkevičiaus žemė ir pateko į tą rekreacinę zoną, nors senasis namelis iki šiol deklaruotas Šarkinės kaime. Už žemę rekreacinėje zonoje mokesčiai brangiausi, o statinius statyti ir kitaip ta žeme naudotis galima tik pagal Rekreacinių teritorijų naudojimo, planavimo ir apsaugos nuostatus, kurie nustato įvairiausių reikalavimų. Jais turi vadovautis juridiniai ir fiziniai asmenys, planuojantys bei vykdantys veiklą rekreacinėse teritorijose, taip pat naudojantys jose rekreacinius išteklius. Pagal tuos nuostatus, tikriausiai, Rasutė ir ožkytės nebegalėtų savo žemėje ganyti, bet savivaldybės taryba kol kas tik bando kažkaip mokesčius už pabrangintą žemę iš vienišos moters, gyvenančios iš neįgalaus sūnaus pašalpos, išreikalauti.
Prikalbino
Pranas Sinkevičius, dar gyvas būdamas, į savo žemę nieko neįsileido, nors daug kas bandė jį įkalbinti žemę parduoti ir turtingai gyventi. Tiek Pranas, tiek žemės paveldėtoja Rasutė, į kalbas nesileido, sakydami, kad protėvių žemė brangi ir jie ant jos nors ir alkani gyvens. Bet P. Sinkevičių dalį žemės perleisti kažkaip įkalbino elektrėniečiai sūnus ir tėvas, Danas ir Algirdas Dambrauskai. Atidavė P. Sinkevičius Dambrauskams patį gražiausią sklypelį – 35 arus pusiasalio, už tai gavęs pažadą, pasak Rasutės, kad Sinkevičiui žemės naujieji bendrasavininkai pastatys naują namelį. Po sandėrio praėjus beveik penkeriems metams, padėtis yra tokia: pusiasalio paplūdimyje plaukioja sulaužytas lieptelis, stovi užvirintas užkardas į privačią nuosavybę ir kažkokio pastato pamatai. Prie Rasutės senojo namo stovi rąstinis namelis be langų, durų ir be vidaus apdailos. Tarybos nariai, neatleisdami Rasutės nuo mokesčių, tarpusavyje šnibždasi, kad atleisdami ją nuo mokesčių atleistų ir Dambrauskus. Tiesa, paskutiniame tarybos posėdyje taryba priėmė sprendimą R. Bartkevičienę atleisti nuo iš dėdės paveldėtos skolos ir per pusę sumažinti Rasutės skolą, susidariusią nemokant žemės mokesčių. Bet ir tų 3,5 tūkst. litų likusios skolos moteris sako neturinti už ką susimokėti, todėl labiausiai bijo, kad savivaldybė atsiųs antstolius, kurie už skolą paims jos taip branginamą žemę.
Žemė ant kapinių
Elektrėnų savivaldybėje, kaip ir visoje Lietuvoje, su žemių grąžinimu yra daug problemų. Vienos problemos yra natūralios, kitos – dirbtinės. Dirbtinė problema, atrodo, padaryta ir dėl Prano Sinkevičiaus 3,5 ha žemės. Rasutė tos žemės neapleidžia, niekieno neatsiklaususi medeliais užsodino. Kai medeliai užaugs, poilsiautojams, keliuku traukiantiems į gražųjį pusiasalį, nebesimatys nei senojo, nei nebaigto statyti Bartkevičienės namelio. Savivaldybės taryboje vis pasigirsta kalbų, kad reikėtų pakeisti Elektrėnų miesto bendrąjį planą, tuo pačiu pakeisti ir P. Sinkevičiaus žemės naudojimo paskirtį. Kad P. Sinkevičiaus žemė yra niekam neperduodama, byloja ir jo pasakojimas, apie tai, kad jų žemė yra ant kapavietės. Gal mirusiųjų valia ant jų palaikų tik ožkytės ganosi. Jeigu tarybos nariams informacija padėtų apsispręsti dėl P. Sinkevičiaus žemės paskirties, tai spausdiname ir Šarkinės kaime gyvenusio Prano Sinkevičiaus, gimusio 1924 m. pasakojimą, užrašytą Onos Šakienės: „Kapčiai tai buva viršuj an kalnelia ir apačioj palei Beganskus buva. Baina žmonės, kad ty kapai ir su arkliais. Mat kariava su arkliais, tai ir palaidoti su arkliais. Kapčiai ty buva, nuveidinėjam, pacanai visur dasiekia. Mokykla buva pas Pučių, aja upelis. Mokina mokytojas Radzevičius. Ieškoja gelažiukų ty kapinėse, nu kapčiuose. Ajam ir mes. Teka matyt. Rankioja. Tėvai labai barėsi, nełaida. Saka, po kapines, žmones keliat’ iš amžina miega. Drausdava. Šarkinė – labai graži vieta. Kiemavietė buva Šarkinė, ty kur dabar vaikų sanatorija, kur link saliukės dabartinės, tenai buva neužtapyta. Buva Puikina pieva, upė ty tekėja Gražialiauka, šaltinių visur pilna. Statė elektrinį, viskas keitėsi kaip reikiant“.