Perkūnakiemo kaimas

Perkūnakiemo kaimas

Pagal Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslo darbuotoją, humanitarinių mokslų daktarą Vykintą Vaitkevičių, duomenis apie buvusius Elektrėnų mariomis užlietus kaimus išsaugojo senieji žemėlapiai, nuotraukos, aprašymai ir prisiminimai. Iš jų šiandien tampa aišku, kad Elektrėnams praeities gali pavydėti daugelis kitų Lietuvos regionų centrų.

Elektrėnus supa akmens amžiaus stovyklavietės, geležies amžiaus gyvenvietės, piliakalniai, pilkapiai ir šventvietės. Elektrėnų vietoje, abipus Rungos upelio, gyvavo du bajorų kaimai: Perkūnakiemis ir Lekavičiai. Pirmasis nusipelno ypatingo dėmesio, nes archeologijos, istorijos, folkloro ir kalbos duomenys apie Perkūnakiemį atskleidžia intriguojančią ir paslapčių kupiną jo praeitį (plačiau šia tema žr.: Tautosakos darbai, 2008, t. XXXVI, p. 51–63; papildomai: Metryka Litewska. Rejestry podymnego Wielkiego Księstwa Litewskiego Województwo wileńskie 1690 r., Warszawa, 1989, s. 62).
Perkūnakiemis pažodžiui reiškia Perkūno kiemą, kur „kiemas“ reiškia kaimą arba gyvenvietę. Nuo XVII a. istoriniuose šaltiniuose minimas Perkūnakiemis buvo bajorų Virpšų ir Pacevičių kaimas, akalica, kitados įkurtas šalia Perkūnui skirtos šventvietės Gojaus miške ar ežero pakrantėje ir paveldėtas iš ankstesnių vietos gyventojų, galbūt net senosios religijos dvasininkų – žynių. Padavimai apie Perkūnakiemio pavadinimo kilmę yra susiję su senovės mūšiais, su senaisiais dievaičiais – Perkūnu, Laima.
Paklausykime, ką apie Perkūnakiemio kaimą pasakoja savivaldybės gyventojai.
Janina Šeštokaitė-Rusakovienė, g. 1925 m. Perkūnakiemio k.
Perkūnakiemij buvo taip: ant Rungos kranta iš Perkūnakiemia pusės stovėja medis, statula Perkūna, o iš kitos pusis, an kita kranta – stovėja Liūtas. Paskui, kai priėmi krikštu, panaikina tas pamaldas, tai visku nuskandina ažeran. Mama pasakoja. Saka, kad paskui žmonys ieškoja kur, ale nerada, labai giliai buva. Saka, vienąkart prieš Sekmines nuvėja jaunimas maudytis ažeran, tai tik inbridus pamati iš ažera kylant’ didžiausiu bangu, tokiu kai liūtas. Tai isigandį pabėga ir toj vietoj niekas daugiau ty nesimaudi. Saka, užkerėta buvus toj vieta. Draudi. Visi žinoja ir nesimaudi.
Pasakojo Aleksis Sinkevičius, kad seniau kaime kiekvienas laukas, krantas ar duobė turėjo savus vardus – Bendrinė, Bilščizna, Dubelka, Duobełė, Gojus, Kirvelis, Furgonas, Lūgas (duobė), Margai, Miškas, Miška raistas, Perkūnakiemis, Po kryžiu (kapinės) Ragelis, Rupėjai, Ringa (kraujų upė, vingiuota,vietomis 2-3 m aukščio krantais išteka iš Dubelnios ir Grabliaus).
Apie senovėje vykusius mūšius pasakoja daugelis žmonių. Aldona Skorupskienė pasakojo, kad kai užėjo švedai, tai labai žmones pjovė, vaikus už suolo spaudė, moterim krūtis nupjaudavo. Perkūnakiemy, prie Kampų, vyko mūšis. Sako, vadas miega Senų Kietaviškių koplyčioj ir per sapną girdi, kas jam sako: „Atidenk ugnį.“ Bet jis dar nesikelia, tada vėl: „Atidenk ugnį.“ Šoko, o jau mūšis verda. Čia, kad užeis perkūnas, viskas užtemo. Tai taip juos išdaužė, kad kraujas upeliu tekėjo. O kaimas Perkūnakiemiu pavadintas.
Boleslovas Pruskas iš Anykštos kaimo pasakojo, kad Perkūnakiemyj buva labai senas alksnynas, labai dideli, stori medžiai. O čia, kur dabar pakeliamas tiltas, elektrinės pusėj stovėja labai didelis, žemas, ilgas namas, vadinamas karčma. Palei ją stovėja Kazakevičia Kostanta namai. Nuo senų senovės kaime gyveno bajorai. Kaimas buvo vadinamas akalica, bajorkaimiu.
Apie Perkūnakiemio kaimo bajorų Pacevičių giminę pasakojo Vilniuje gyvenanti Pacevičių palikuonė, kilusi iš Perkūnakiemio Marijona Loibaitė Gedminienė:
Vilniaus ir Kauno bajorijos dokumentuose surasta daugybė dokumentų apie įvairias Pacevičių šeimas. Pacevičių herbas minimas Trakų vaivadijoje. Tai buvo tuometinė jų gyvenamoji vieta. Į Perkūnakiemio bajorkaimį šį herbą atnešė Jurgis Pacevičius, jis 1773 m. vedė Karoliną Virpšaitę, kuri paveldėjo Perkūnakiemio bajorkaimį. Jos tėvas Virpša valdė Perkūnakiemio, Lekavičių ir kitus dvarus, buvusius už Vievio. Jurgis Pacevičius su Karolina turėjo 7 vaikus. Vaikai išsiblaškė, liko Jurgis Pacevičius, jis turėjo dvarą Salose, kur gyvendavo, bet jis dažnai išvažiuodavo (turėjo dvarus Trakuose ar Lenkijoje) ir dvarą Salose, likusį be priežiūros, labai nuniokotą. Jurgis Pacevičius mirė 1837 m., turėdamas 64 metus. Po jo mirties žmona Karolina Pacevičienė ištekėjo už Kazimiero Narušio, kuris turėjo dvarą Raistinės kaime, ir taip pasiėmė visas žemes. Jiems labai sekėsi, turėjo kumetyną ir daug kumečių, tačiau nei močiutė, nei mama apie giminystę su jais net nešnekėjo, pyko, kad motina už Narušio ištekėjo. Kaip pasakojo seni žmonės, Karolinos tėvas Virpša labai prasigėrė ir išpardavė visas žemes.
Prosenelė atvažiavo iš Lenkijos į Vilnių ir atidarė savo siuvyklėlę. Nuvažiuodavo pas savo seserį, kuri buvo Lietuvoje ištekėjusi ir gyveno kažkur prie Monio ežero. Čia susipažino su Kuracinskiu ir apsivedė. Jos duktė, mano senelė Stefanija, ištekėjo už Pacevičiaus Petro, kai jis grįžo iš kariuomenės, ir turėjo sūnų Joną (1914 m.), kuris išvažiavo į Ameriką, ir mano motiną Zofiją (1912 m.), kuri vėliau ištekėjo už bajoro Loibos.
Pasakojo Česlovas Kazakevičius, kilęs iš Perkūnakiemio kaimo:
Apylinkės buva su miškais ir ežerais kaip kokia dauba, pakraštys prie Obenių kaip tvora pakeltas. Senais laikais čia buvo labai gražios vietos, miškai, pušynai, ąžuolynai, ežerai, salos, pusiasaliai…Gal užtat čia buvo bajorų gyventa vieta, būta daug dvarų, palivarkų. Pacevičių – vidurij kaima, sodas senovinis, medžiai seni, veranda, rūsys iš akmenų, menu kaip vila smaila virš rūsia, apvala, smailyn ėja. Kadaise gyvena Virpšos, paskui Sarnackas, Naruševičius, Junevičius, Pacevičiai, Loibos, netoli buvo Abromiškių dvaras, buvo Dembinos, Mijaugonių, Gabriliavos, Žebertonių, netoli ir Ausieniškių dvarai, Kietaviškių. Čia turtinga istorija šitų žemių.
Perkūnakiemis – vardas nuo senų laikų, kaimas stovėja ant Anykštos ežera kranta, dar ežera dalį vadino,,Šlekščionka“, tenai mat gyvena šlėktos, tai ir šnekėja lenkiškai. Dar vadina ,,Akalica“- bajorkaimis, mat seniau tenai gyvena bajorai, kaimas nėja baudžiavos, nėja dvaruosna dirbt“ buvo laisvi žmonės. Seniau gatvinis kaimas ėja palei ežerą iki Kietaviškių vieškelia.
Kaime gyvena abiem pusėm. Kazakevičiai, Macijauskai, Bankauskai, Pacevičiai, Loibos, Kučinskas, Šeštokai, Mitra. 1935 metais skirstėsi į vienkiemius. Dvarelį Salose nupirka Baliūnai, savanoris Parulis, Girsa gava žemės. Kiemavietėj lika gyvent’ Kazakevičiai, Macijauskai, Kazlauskas ant kalna. Kiti isidalina. Šeštokai statėsi pamiškėj, Loibos irgi beveik miške. Loiba buvo atėjęs žentuosna, vedęs Pacevičiūtę.
Mana tėvas su broliu važinėja Amerikon, usidyrba pinigų ir pirka žemę Perkūnakiemia kaime. Seneliai gyvena Musteniuose. Perkūnakiemij buva laisvos žemės. Seniau žemė buva turtas. Kas mokėja žemi dyrbt’, turėja gyvulių, tai geriau gyvena, o kas prieg tinginiui, dar jei žemės prastos, tai ir biedni buva. Uošvės kaimynai būdava dar varpos nevisai pilnai prinokį, jie jau eina, renka, girnom susimala, duonos jau trūksta. Nėra trąšų, gyvulių mažai laika, mėšla nėr, tai derlius prastas. Pragyvenima šaltinis buvo tik iš žemės, seniau visi gyvena tik iš žemės.
Kai kaimas ėja an sklypų, tėvas lika gyvent’ kiemavietėj. Gražus buva mūsų kaimas, geri žmonės, buvo gal 10 namų, visi sugyvenam. Kai atvažiava matininkas žemės matuot’, tai džiaugėsi, kad kaimas lietuviškai šneka. Kol buvom maži, šnekėjam lenkiškai, mama iš Semeliškių kilus. Mes, Kazakevičiai, buvam lietuviai, o kiti – Macijauskai, Baliūnai jau lenkai. Mūs tėvai tarpusavy ir šnekėjasi, ir barėsi lietuviškai, o su vaikais vis lenkiškai, nežinau, gal norėja, kad vaikai šlėktos būtų. Gyvenam akalicoj, bajorkaimij, gal užtat. Kaime buvo daug vaikų. Pas Macijauskus – 6 vaikai, pas Baliūnus – 2, pas Loibas – 5, pas Pacevičius – 2, kitus Macijauskus – 3, pas Kazakevičius – 7. Vaikai ėja į Obenių mokyklą, paskui panaikina, tai aplinkui ėja į Mažiklę.
Anelė Mitraitė-Švenčionienė, gimusi ir augusi Perkūnakiemio kaime su liūdesiu prisimindavo buvusį kaimą, jo naikinimą:
Jaunimas mėgdava rinktis už Kazakevičia tvarta. Kai suveinam, kai užgiedam, tai garsas aina per ažeru in miškus. Mamos vara ait’ miegot’, saka, rytoj keltis anksti, darbai laukia, o mes nenorim. Taip gera giedot’.
Čia buva labai gražios vietos, žmonės myłėja šitu kraštu. Miškai, ažerai, visi žmonės dainingi, draugiški, gerai buva čia gyvent’.
Važiava Janavičiai gyvent’ Kaunan, tai vis paprast’ negałėja. Išvažiuojant’ pardavinėja dvi kiaułas, tai vienu sūnus pardavi, o kitu atveži mana kieman, atkėłi vartus, inłaida ir išvažiava. Pareinu namo, žiūriu kiaułė po atšlaimu vaikščioja, laukiu laukiu, kas ateis jos pasiimt’, niekas neateina. Atvažiuoja tas jų sūnus ir saka: „Radai, Anele, kiaułę?“ Sakau: „Radau. Ar jos atvažiavai?“ O jis: „Palienku tau.“ „O kiek mokėt’?“ – klausiu. „Nieka“, – saka ir išvažiava.
Po savaitės atvažiava Janavičius prie sava nama, o tenai jau čigonai gyvena. Tai, saka, iššokt’ per autobusa langu norėjau, ale neatsidariau. Nuvažiavis Kaunan pasikori. Tai toks pergyvenimas. Loibos Kaišiadoryse nusipirka namu, tai atvažiavį saki, kaip nemalonu tenai gyvent’, kaip nemalonu. Čia jų pastatai buvo gražūs, miške, gražioj vietoj, tai tenai, an gatvės, negałėja apsiprast’.
Mama, viena gyvendama, nėja ant sklypų. Tai žemė teka prasta. Davi raistų, tai šienu paklodėm tempėm krantan. Upelis, kur dabar tiltas kaba, Runga, netoli mumį aja, tai mana namas tenai, prie to tilta ir užtapytas. Elektrėnai sugraužė viską. Daug kas sunkiai pergyvena. Sapne nesapnava mūs seneliai. Čia buva toks grožis, ažerai, miškai. Saloj už Raistinės, prie Šarkinės, buva tiltai, ažeras negilus, galėjai vaikščiot’. Vis verkiu ir verkiu. Net bažnyčiu pastati nežinia kokiu.
An leda aidavam su klumpėm. Išdraskam rankom sniegu. Mokėjam žuvį iš po leda su kirviu isikirst’, ale daugiausiai čiužinėjam, išdykavam, keliskart klumpes pameti ir vėl’ sniege randi. Ir nesirgam, stiprūs buvam, gudrūs, darbštūs nuo mažumės. Nuo septynerių ganiau, dvylikos – pastati po svetimu vyru rugių paiminėt’. Ir nieko, parodė tik, kaip pėdu surišt’. Verpiau, audžiau ir rūbam,marškiniam, ir aštuonianyčius, viską. Rūbus kočėjam su kočėlu, vėliau atsirada angliniai prosai. Auginam sava linus, avis. Turėjam vilnos, ant batukų nešiojam kaliošus, atrodė taip gražu. Atsimenu, prie bažnyčios persiauni, usidedi kaliošus, o namo einant’, kad nenunešiotum tarkos nuo padų, tai nusiaunam ir basi per gruodu. Ir nesušalam. Vasaru ganim karves, rudenį Lubakos miškuose buva daug riešutų, tai prisirinkdavam maišais. Ant pečiaus išdžiovina, žiemu labai skanūs. Miške buva daug baravykų, kitų grybų nei nerinkam. Buva daug uogų, žemuogių.
Apie kaimuose vartotą lenkų kalbą pasakoja Albertas Janavičius, kilęs iš Anykštų kaimo:
Perkūnakiemy ir Obeniuose šnekėjo lenkiškai. Mokėjo ir lietuviškai, bet buvo tokia mada, unaraviau lenkiškai. Atvažiavo Kietaviškių kunigas, išgirdo lenkiškai šnekant’ ir ėmė bartis, sakyt’: „Tokią gražią kalbą iškeitėt? Ir į ką? Į šitą?“ Kai jau kunigas pradėjo bartis, tai namie pradėjo lietuviškai šnekėt’. Kodėl lenkų kalba buvo paplitus mūsų kaimuose? Aplink buvo daug dvarų. Lenkiškai dvaruose buvo kalbama nuo Žečpospolitos laikų, o išliko kaip pasipriešinimas caro priespaudai, rusinimui, rusiškų mokyklų įsteigimui. Aš galvoju, gal užtai. Tai buvo ponų vartota kalba, kaimuose visi mokėjo lietuviškai, o su ponais dvaruose, palivarkuose, kurių tinklas buvo labai tankus, reikėjo kalbėt’ lenkiškai.
Apie pokarį ir kolektyvizaciją pasakoja Marijona Loibaitė Gedminienė:
Po karo buvo labai didelės duoklės. Reikėjo duoti ir pieną, ir kiaušinius, ir sviestą, ir bulves, ir rugius. Tai, būdavo, laukiam Amerikos išvadavimo… Buvo tokie vargani metai, kad tėvas turėdavo skolinti sėklą. 1949 metais, sėdėdamas vagoje, tėvas pasirašė į kolūkį, ateidavo į namus ir versdavo pasirašyti. Aplinkui ūkininkų tarpe kilo didžiulis sąmyšis, buvo daug nepatenkintų, tačiau niekas nepadėjo. Visi turėjo įstoti į kolūkį. Vasarą visi mūsų vaikai dirbome kolūkyje, nes didelė šeimyna. Reikėjo ir išmaitinti, ir aprengti.
Tėvas visus vaikus vertė mokytis. Vasara baigiasi, susodina vežiman ir veža iš namų į Vievį. Net neklausia, ar tu nori ar ne, nes čia mokyklos vyresniems vaikams nebuvo.
Mūsų kaimas buvo bajorkaimis, jaunimas buvo labai kultūringas, merginoms eiti į gretimus kaimus į šokius buvo uždrausta, tėvai neleido. Šokiai buvo organizuojami vietoje. Šeimininkas turėjo pereiti kaimynus ir paprašyti tėvų leidimo, kad leistų vaikus į šokius.
Puslapį paruošė Ona Šakienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami Video


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aplinkos apsauga


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Archyvas


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Darbo partija


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų krašto šviesuoliai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Europietiška savivaldybė


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai aukštumų link


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai link aukštumų


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69