Pristatome naują Kazimiros Akulevičiūtės-Drūtienės knygą

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 0
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Pirmadienis, 10 gruodžio 2012

„Knyga – tai lyg žmogus: viršelis – jo veidas, pavadinimas – tai vardas, o turinys, knygoje išsakytos mintys – žmogaus gyvenimas“,- taip elektrėnietė literatė Kazimira Akulevičiūtė –Drūtienė kalba apie savo trečiąjį kūdikį, trečiąją knygą „Vieškelių tolstančiais vingiais“. Skaitytojus balandžio mėnesį supažindinome su Kazimiros proza, dabar siūlome įvertinti jos eilėraščius, sudėtus į naująją knygą.

Gyventi - dovana
Ateinam į pasaulį kiekvienas su sava dalia,
Pademonstruot likimui įmantrų žemės šokį...
Gerai, kad turim angelą, belydintį šalia –
Gyvenimo scenarijų pasirenkam bet kokį.

Privalome pajusti pragyventų metų pjūtį:
Širdim arti priglusti ir palytėt ranka,
Pabūti kaitria saule - debesiu pabūti,
Būtis be rūpesčių atrodo per menka.

Jeigu sukluptumei po žemės grumsteliu –
Surask savy jėgų ir valios vėl pakilti...
Nelik bejėgiu, sakydamas, kad „negaliu“,
O apeliuok į neužgesusią paguodos viltį.

Gyvenimo kelionė ne lengva, bet ne pilka,
Viskuo turtingas jos vertybių turinys...
Tegu ji bus trumpesnė ar kažkam ilga,
Tačiau nebus tik vienas sakinys –
„Gyvenimas gražus“.
Ateina žmonės ir vėl išeina... Keliuose lieka žingsniai nueiti, laike – darbai neužbaigti, o juos pažinojusiems – prisiminimai. Šilti prisiminimai, jei kartais būdavo ir abejotini. Jie brangūs ir dažnai nepasikartojantys.
Einame ir klumpame, klystame ir klaidžiojam ieškodami dar nepraminto savo kelio. O gyvenimas skuba, nestovi, nelaukia... Jo nepavysi, nesustabdysi, atgal nesugrąžinsi... Privalai eiti neatsigręždamas atgalios, privalai tą kelią įveikti aplenkdamas klystkelius ir vingius... Privalai...

2011 10 08

Kaimynėli, „Padėk die“...
Buvo laikas, kada kaimynų teritorijas ribojo
Stulpelis medžio, žemėj išarta gili vaga,
Ir niekam, net šunelis kelio nepastojo –
Žmoguje gyveno puoselėta sąžinė nuoga.

Perpus dalinosi ir duonos kąsneliu
Ar grūdu, jei trūko tąkart lauko sėjai...
Šiandieną nunešiotą frazę „ tave myliu“,
Ore kaip šiukšlę nešioja aršūs vėjai.

Visokio blogio, sunešta iš viso margo svieto
Plinta internetu, televizija (viena iš jų, tai – „Gala“),
Tik rojaus modelio nesiūlo vargšui pažadėto,
Širdis nuo propagandos niekam neapsąla,

Pasikeitė kalba, pagimdžiusi žodelių vulgarių,
Pasikeitė mąstysena į savanaudiškumą...
Jau nesakys žmogus, kad tėvų žemėje – ariu,
Kad daugiavaikei šeimai statysiu medžio rūmą.

Skraido be sparnų svetur vaikai paaugę,
Šeimas palikę, tėvus darbščius ir uolius.
Jų ateities ir teisių niekas negina, nesaugo,
Todėl tolybėse montuoja gyvenimui pastolius.

Be komplikacijų prigijo svetimkūniai papročiai,
Neatspindintys jau buvusio gentainio veido.
Keroja Helouvinai, Valentinai, daug dar kas – plačiai, –
Lietuviška dvasia, lyg saulė vakarėjant nusileido.

Kas pasakys ar tėviškėj smūtkelis dar rymos,
Po sąjungininkų, tartum pamotės atmestina globa,
Ar sotūs bus anūkai nuo duonos svetimos –
Praeivis ar nukels kepurę sutiktam,
pasveikinęs „laba“?..
2011 11 1

Rytdiena miglota, kaip gilus ruduo. Pavasaris toli ir niekieno neprognozuotas. Žmogus gyvena tik su esančia diena, nes jo buvimas žemėje - kažkuriam laikui duotas. Todėl norėtųsi jį nugyventi oriai. To pačio palinkėti ir kitiems, jei tie linkėjimai dar turi galios.

Prie šventinio slenksčio
Eina gruodis tyliai gatvėm purvinom,
Dangumi praplaukia pilkas debesėlis...
Paskutinį mėnesį - skaičiuojame dienom,
Kiek pavogs iš mūsų laikmetis pašėlęs.

Savaitėlė, dar kita ir saulė baigia kelią,
Jos ilga kelionė tęsis, bet jau atgalios.
Danguje sužibusi Kalėdinė žvaigždelė,
Visus, visus į šventės rytmetį vilios.

Pramogų pasaulis švenčia jau dabar,
Siūlo kas ką turi, pelnas kur nuskyla...
Tik Kalėdos neskuba pabelsti „bar“ -
Kviečia į santūrią išlaukimo tylą.

Viskam savas laikas ir nepavėluos ateiti,
Džiaugsmo dovanų žadėtų būtinai atneš...
Išdalins visiems jas, kaip žadėtą kraitį,
O po to džiaugsmingai Užgimimą švęs.

Norisi tikėti, kas nuo seno š v e n t a,
Noris prisiliesti prie senolių pagarbos...
Mano tautai buvo ir visada bus lemta,
Liudyti istoriją jau praeities garbios.
2011 12 04

Odė likimui
Begyvendama laike prisiliečiau prie visko:
Skurdo, bado, netekties – visokių paslapčių...
Niekad neieškojau laiptų į auksinį obeliską –
Išdalinau daugiau, nei sumokėjau tuo pačiu

Nevadinau skriaudos – skriauda arba kitaip,
Likimas vaikščiojo tiek pro duris – pro langus...
Nebūčiau gražaus gėrio susitikusi – antraip,
Prisiminimai nelydėtų tokie šilti ir brangūs.

Kokia nevykusi bebūtų žmogaus lemtis –
Be jos nebūsi, kaip be savo tikro vardo...
Lydės visur per saulėtas dienas, naktis,
Su tavimi po vandeniu ji saugiai nardo.

Galbūt suabejojai likimu arba kitaip atrodė,
Ne visada jis kvepia rūtom arba mėtom...
Visgi, geranoriškai skiriu gražiausią odę
Tik jam vienam, kaip draugui numylėtam.
2011 12 11

Bendraamži, ar girdi?
Ne pinigais aptekę per sunkmetį skubėjom,
O pusplikiai ir basomis, beveik ledu...
Tą kartą iš gyvenimo per daug ir nenorėjom –
Sutikti laimę. Ne vieną kartą ir ne du.

Tačiau ji vaikščiojo jau su mumis kartu:
Kai kilom, mokėmės ir tik į priekį ėjom...
Savaip kiekvienas buvome kažko vertu –
Meluoti, pasisavinti, kerštauti nemokėjom.

Autoritetą plagijavom iš vyresnių ir viršesnių
Ne tam, kad sugebėtume protu aplenkti –
Tam, kad akimis kitų nebūti žioplesniu,
Kad apkalbų nepadorių galėtume išvengti.

Lenktynės buvo tarp savęs, tik sveikos,
Kas kaip ir kuo kitus pradžiugins iš esmės.
Ne suveltais plaukais, madingom tiubeteikom-
Jaunystės horizontuose ieškojome prasmės.

Neskraidė bendraamžiai po plačią Europą -
Plati Tėvynė buvo gražuolė Lietuva.
Ir sąžinės šiandieną nei vienam doram nesopa,
Bet labai gaila, kad anūkai kažkaip va

Nesutelpa nei savyje, nei savoj žemėj,
Kažin kodėl vis maža, kažin ko negana...
Tik kas jų popierines svajones vis lemia,
Gal šių dienų moralė nuoga ir vargana?

Gyvena blaškomi, kaip pamotės vaikai,
Po svečias šalis naujai galingos Europos...
Skausmingą nuomonę pagainioji, pavaikai
Ir palinki visiems sėkmės v i s o k e r i o p o s.
2012 01 06

Bendrijai „Elektrėnų kraštas“
Kviečiame visus į mūsų gražų būrį,
Kas noro neužgesusio turėjo ir dar turi...
Praplatinsi akiratį, prailginsi metus –
Suradęs sielai peno - pakviesi ir kitus.

Dažniau padovanokime sau mielą vakaronę,
Juk pasidžiaugti reikia tiek kūnu, tiek dvasia...
Įsisupę į pilkos vienatvės skraistę nemalonią,–
Uždrausim sau gaiva alsuoti krūtine visa.

Amžius ne visiems pasiūlo gėrio dovanų –
Nepasikuklink ir priimk jas išdidžiai...
Jei dar išsaugojai vertybes nuo laikų anų,
Tebūna šviesuliu lyg saulės atspindžiai.

Dažniau atskris akimirka pilnatvės kupina,
Palietusi naujai lauktos svajonės atradimą,
Prisimins jaunystėj nuskambėjusi daina –
Su ja ir nuotaikos upeliais plaukti ima.

Kviečiam aplankyti mūsų kuklų būstą,
Kai rasi žinutę, tau asmeniškai siųstą,
Reiškia, kad sprendimai - svarbūs ir rimti,
Ne iš gandų skrynelės naiviai paimti.
201 01 17

Ne viskas būna balta – juoda, ne viską pasiekiam lengva ranka...
Gyvenimas po trupinėlį laimės duoda, o nesėkmių paklausiame: - Už ką?

Sakė - pasakė
(Dviejų kaimynių pokalbio apžvalga)
Triūsia uoliai inkile darbšti Lakštutė:
Pasvajoja sau, pačiulba ar pamąsto...
Gamtoje dar ne pavasarinis vėjas pūtė -
Sujaukė šio mėnesio darnos kontrastą.

Tyliai pro angelę durų Šarka įsibrovė:
- Oi, kaimyne, atnešiau naujienų kai kurių:
Sako paukštės, kad bute steigi bendrovę –
Aš, iš nuostabos valerijoną jau geriu.

Sakė, kad vadybininku Varnas pasisiūlė,
Tik nežino, kokį firmai vardą sugalvos...
Tai bus skanaus juoko, kai „šventa“ trijulė,
Greitai ims neišmanydama ir bankrutuos.

Dar pasakė, kad labai pagailo pono Varno,
Tai sutiks viena iš jų bendrovei asistuot...
Tu, Šarkele, išsiaiškink sensacingą gandą
Ir paskambinus man, viską aiškiai raportuok...

... Mažas, mielas mūsų mieste, tu gerasis,
Staigmenos čia apskrenda griaustiniu ar žaibu...
Nors ir žmonės mokyti, tikri žinovai esa,
Bet liežuviai nenutyla, kaip už tris ar du.

Sakoma, kad „bobos“ mokslai nepataiso –
Ji – tikra nenuorama ir intrigantė amžina...
Paskalos, visuomet veda prastą vaisių –
Šarkų verslas amžiais - tik skrajutės ar žinia.

2012 04 02
(Mano pastebėjimai)
Jei prigimtis žmogaus kieta ir nerami–
Nepridengsi, kaip gėdos, vien šlapiu lapu...
Ir argumentas nepakeis – tikės tik savimi
Patvirtindamas: „Aš žinau, todėl kalbu“.

75 gyvenimo puslapiai
Nuo kūdikystės iki pražilusios brandos,
Vingiavo kelias per kalnus ir per klonius...
Kas buvo blogo – prisiminimai apraudos
Jų išgyvenimus skaudžius ir nemalonius.

Daugybė epizodų paliko pėdsakus širdy,
Kurie per ilgą laiką prisimiršo ir išblėso.
Visų jų nesureikšmini, neiškeli ir negirdi –
Skaitai mintyse, kaip realybės knygą šviesią.

Skaitydama susimąstai. Tai būta jau seniai:
Vaikiškas išdaigas, jaunystę vėjų genamą...
Tuomet iš laimės valandų daug ką ėmei –
Džiūgavai neprognozuojamu gyvenimu.

Jis buvo ir nuėjo... Nuėjęs - nepasikartos.
Beliko išdalinti užaugintą gausų derlių...
Nostalgiškai pasiilgsti jaunystės praleistos,
Kuri išsinešė beprotišką lėkimą veržlų.

Šis metas – ilgosios atostogos be terminų,
Kai dovanoji laisvą laiką vien tik sau...
Į finišą - išvaikščiotą takelį palengva minu
Ir neišsprendžiamų problemų nematau.

Ačiū iš širdies už nugyventų metų turtą,
Už svajones, belankančias dar iki šiol,
Už dosnų sielos lobį, tobulai sukurtą,
Už skriaudas - nepriekaištauju. Anaiptol.
2013 m. (Parašyta avansu)

Gimtadienio vainikas
(Skiriu krikšto dukrelei IEVUŽEI)

Rodos, išlydėta neseniai vaikystė basakojė,
Rodos, metų atkarpa per pievas brenda,
Ankstyva jaunystė ievos šakele mojuoja...
Realybė savas aukas visur ir visada suranda.

Trisdešimtą kartą žiedais pražydo laimė,
Davusį gyvenimą nors brangų, bet mažytį.
Metai praeitin išrieda nenorom, savaime -
Jų negali susigrąžinti, privilioti, sulaikyti.

Prisimeni, kaip žaisdavai mokyklą, šeimą,
O laikas patylom kuždėjo: „Neskubėk“...
Kantrybė, ištvermė visas kliūtis apeina –
Paskui viliokes svajones protingai bėk.

Pažėrė lemtis daug netekčių skaudžių,
Mainais padovanodama nepaprasto gerumo...
Prieš daugel metų vaiko juoką dar girdžiu –
Prislopintą, kiek nepatiklaus naivumo.

Per anksti užaugo ir subrendo meilė širdyje –
Nutarei, kaip žaisdama, mamytės rolę pakartoti.
Šiandieną tavo turtas – graži šeima. Deja,
Atsipalaidavusi keliauk į kito dešimtuko stotį.

Sėkmės visokeriopos. Sveiki teauga Sakalai,
Bet niekada nenusisuk ir nuo pačios savęs...
Būna, kai ateina supratimas gerokai per vėlai,
Kuris į išsvajotą laimingą ateitį jau nenuves.
2012 06 25

H O R O S K O P A I


(Pagal gyvenimiškos praktikos supratimą)

A V I N A S
Į bet ką įrems ragus: kelmą, mūrą arba sieną ir žino sau taisyklę tiktai vieną - nepriekaištingai rūpintis savim. Devizu gali būti - „mano turtas visad su manim“. Pastoti kelio – nebandyk arba draugijos jo – atsisakyk.
J A U T I S
Kalboje – stiprus darbštuolis... Savo nuomonę – gins uoliai. Jeigu dvigubas j a u t ė n a s – saugokis, aplamdys strėnas. Ne visada suars dirvoną – patinka jam pabūti „ponu“.
D V Y N I A I
Neklausyk ką dvyniai suoks – supratimas jų kitoks. Kalba vieną – daro kitą, nesuprasi žmogaus šito. Jie net mąsto atbulai, nes dvigubi visi galai... Pažadėto lauksi amžinai.
V Ė Ž Y S
Ir vis atgal, kaip tik neplauksi – laikų gerų nekantriai lauksi... Prieš srovę plaukti reiks jėgų, kantrybės. Gyvenime, lyg vandeny – sielos ramybės.
L I Ū T A S
Išdidumo per akis, net nesvarbu kas ką sakys... Kelias bus platus ar siauras – vaikščios patikliai per dienas kiauras. Ir tik svajoto tikslo link – nei žingsnio tolėliau, aplink.
M E R G E L Ė
Paslapčių pilna B ū t y b ė, o fantazijų – daugybė...Širdies būstas po raktu. Jei ir belsies, klaus: „Kas tu?“ Atkakliai sieks idealo, eis per kraują prie finalo. Savo tikslo kantriai sieks, kur pajėgs, ten ir nulėks.
S V A R S T Y K L Ė S
Pasvyruos ir vėl sustos, neieškos net sau naudos... Nuomonė tvirta be galo, nors neieško idealo. Visur siekia kompromiso, net, jeigu negyvai „užkniso“. Kiek silpnesnio pagailės, atsisakęs sau skirtos eilės. Kantriai lauks joms „pažadėto“ – nepadės lengvai ir „veto“.
S K O R P I O N A S
Turi nemirtingo nuodo, jam ne viskas, kas ką duoda... Jo ambicijos beribės, o žodyne nėra „dorybės“. Nepaiso netgi nuomonių daugybės. Mėgsta dailiai sublizgėti, prie nuopelnų daug nepridėti. Santykiuose – palanku, jei apeisi jį lanku. Neužlipk ant uodegos, gal už tai – dar padėkos.
Š A U L Y S
Tikslas: taikliai šauti kur papuola – ant galvos tašyk nors kuolą... Savo nuomonės laikysis –
į šalis nesidairys jis. Noriai išmones pademonstruos, bet neatsisakys ir sau naudos. Lengvos duonos paieškos, bet už ją nepadėkos.
O Ž I A R A G I S
Nors kaktoj ir vienas ragas – kietas, kaip akmens noragas. Neišvesi jo iš kelio – supratimo turi „žalio“. Darbštumu pasižymės, bet nekils aukščiau žvaigždės. Jo „moto“ – Neskubėk ir būsi pirmas.
V A N D E N I S
Jei gimei trečioj dekadoj – liksi amžinoj „blokadoj“... Nors siela visad atvira, ji nebus visiems gera. Atiduosi nuogą širdį, bet šauksmo tavo nieks negirdi.
Pirmi du – velnių priėdę, dairos į „minkštesnę“ kėdę. Jie savimylos ir pagyrūnai, jų netranko net perkūnai.
Ž U V Y S
Vandeny – su orientyru, žemėj trūksta oro tyro... Plaukios tol, kol sužvejos, žmogaus tinklo bijo jos, bet niekada neatsisakys apčiuopiamos naudos. Kur reikės ten patylės, o pyktį vandeny išlies.

Share
Copyright 2011. Joomla 1.7 templates.