2012– ieji metai paskelbti Maironio metais. Šiais metais spalio 21 d. Jonui Mačiuliui- Maironiui, didžiajam Lietuvos poetui, kurio eilėmis, pasak Tomo Venclovos, „…ir šiandien gali alsuoti; ir šiandien gyvas malonumas skalauti gerklę jų garsais, pasiduoti jų ritmui, sekti jų atbalsį ore….“ būtų suėję 150 metų. Deja, žmogui neduodama gyventi pusantro amžiaus, bet yra žmonių, liekančių gyventi amžinai. Toks yra lietuvių dainius, besikeičiant amžiams, įkvepiantis kūrėjus kurti… kurti meilę Tėvynei…
Elektrėnų literatų klubo „Strėva“ nariai, minėdami Maironio 150-tąsias metines, jam skyrė savo brandžiausias eiles. Paskaitykime, pasigėrėkime, kad Maironio šalyje iki šiol maironiškai skamba eilės.
Vilija Dobrovolskienė
Maironiui
Tu rašei:
…Lietuva brangi….
Aš sakau:
Taip… Taip…..
Ji vis dar tokia pat brangi, graži.
Kaip Tavo apdainuota.
Su grįžtančiais į žemę vyturiais
Ir gervių virtinėm graudžiom.
Su žydinčiom vosilkom ir žemčiūgais,
Su rūtom ir ilgom ilgom kasom.
Ir Nemunas dar vis vingiuoja,
Ir Nevėžis su Dubysa.
Jį apkabina vasaros šiltom naktim.
Ir dar sode gegutė paryčiais kukuoja,
Ir lino žiedas saulėn žvelgia mėlynom akim.
Tu rašei:
…mano Tėvyne….
Aš sakau:
Ji iš tikrųjų mano.
Mano Lietuva.
Su Kauno rotuše,
Kur Tu visad kalbėjai apie meilę
Žmogui,
Tėvynei,
Kalbai,
Dievui,
Kur Tu prakalbinai žvaigždėtą naktį
Protėvius senus
Ir vis kvietei paimti arklą,
Knygą, lyrą,
Ir eiti Lietuvos keliu.
Ar mes išėjom
Ir ar šiandien einam,
Tau atsakyti negaliu.
Bet vardą Tavo,
Vardą šviesų
Tariu.
Su pagarba tariu.
Tu rašei:
…šalis, kur miega kapuos didvyriai….
Aš sakau:
Kodėl ir vėl jų nebėra?
Kodėl nutilo garsiai šaukęs
Sielos varpas?
Kodėl dabar svarbu
Ne Lietuva
ir kaip moksladraugių
Krūtinės šaltos?
Gal atsibusim,
Gal pakilsim,
Gal eisim išdidžiai
Pro Trakų pilį,
Pro Onos bažnyčią,
Pro Vilniaus bokštus,
Pro Dubysą….
Surinksim gintarą,
Jūružės dovanotą…
Nulenksim galvas pilkapiams,
Kur bočių kaulai guli,
Kur sielos jų nemarios.
Tik Tu lydėk mus
Šitoje kelionėj.
Tik būk.
Tik vis pavasario balsais
Prabilk.
Maironiui
Tu poezijoj – duona kasdienė.
Tu kertinis akmuo – kai sunku.
Atsiremt.
Prisiglaust.
Patylėti.
Pasisemti kelionei jėgų.
Tu poezijoj – žodis švenčiausias.
Tu – gyvenimo džiaugsmo giesmė.
Padainuot.
Paklausyt.
Įsiminti.
Ir gyventi – kad būtų prasmė.
Tu poezijoj – gyvas šaltinis.
Tu verdenė putoto vandens.
Į tave lyg į pirmąją meilę sugrįžtam.
Patylėti.
Ir nusilenkt.
Ona Šakienė
Maironiui
Jūra, jūra, galybių dievaite,
Supratau tavo kalbą šnarėjimą tavo pajautus –
Aš – tavy, tu – many. Įsiūbuoji kaip bangą
Ir neši dar skaudžiau prie krūtinės prispaudus.
Tarp putotų bangų kilo vizijos, rodės,
Kad mačiau, kaip ant kranto stovėjo ir guodės
Širdimi sužeista didžios meilės Tėvynės
Mūs poeta, tau meilės širdy negesinęs…
Aš ieškojau tų žodžių, kuriuos čia šaukei man
Kuriuos nunešė vėjai, gelmėn paskandino,
Įsiūbavus plačiai vakarų vilnimis
Ir krūtinę užliejus, sužeidus mintis…
Jūra, jūra, platybių galybių galybe
Tu viena supratai, ko širdis ta nerimo
Juos, žodžius iki skausmo pažintus prikėlei
Ir šiandieną audrotan krantan juos pažėrei.
Tai ėjau ir rinkau sūrias ašaras vėjo –
Gintarais jos pakrantėm smėlėtom pažiro.
Josios aidą tavųjų dienų dar pažino
Pakartojo tą skausmą, širdin sugrąžino…
Mano žemė, prie jūros bangų prisiglaudus,
Tu vienintėlė skausmo golgotas išaudus.
Mano žemė gimta, liekanėlė senosios Europos
Vėl gaji, vėl smėlynų drėgmėj
Savo senąją šaknį suradus, atbudus
Tu žiedus brandini savo soduos…
Vyrai mūs už tave čia ne kartą stovėjo
Čia laukai tartum jūros, ne kartą krauju apsiliejo,
Svetimi mindė tavo laukus, nuteriojo
Žudė, vežė, vien baimė aplinkui tvyrojo…
Vyrai tamsiuos miškuos dar vilties nepraradę,
Automatą prie šono, kaip draugą suspaudę,
Dar apginti nuo svetimo bandė, norėjo,
Dažnas bunkeriuos savo jaunystę sprogdino,
Nepagimdė vaikų – nėr kam arti dirvonų,
Negailėjo jų dienos, nei laikas bekraštis,
Tik sudėjo dainom, tik sudėjo ir raštuos,
Ir neužmiršti jie – liko kraujo dalelė,
Kur karštoji dvasia vien gyvybe alsavo.
Eina mano tauta vėl kalvarijas savo,
Iš nelaisvės išėjus ir auksą pamačius,
Dėl jo blizgesio vėl susiriejus
Lyg šunelių minia šį blizgutį iš naujo dalinas,
Mozės kelią kartoja, o tas piligrimas
Gal dar negimė, eiti į dykumą tuščią,
Kur dievai mums įstatymą naują atsiųstų.
Susivėlė, susijaukė visas pasaulis,
O gimtine, jau tavojo grožio nematom
Jau šaltiniai tavieji širdies nemaitina
Viską sujaukėm, lekiam keliais geležiniais
Ir užmiršę kaip sodai vaikystėj žydėjo,
Šaukė motinos volungėm, garsiai ulbėjo,
Nebegrįšim į žemę, kur syvus gyvybės tau davė,
Kur senolių dvaselės dar kyla be vėjo,
Ir virpėdamos tyliai laukais numirgėjo.
Vėl kartojam tą skausmą, kur šaukė mums Dainius
Te kiekvieno anūko jis širdį paliečia
Tegu būt tavyje, su tavim amžiais kviečia,
Tegu stojasi, eina jaunoji karta nemarioji
Savo darbus ir širdį Tėvynei aukoja
Ir žodžius, taip girdėtus kas dieną kartoja –
,,Visada tu buvai numylėta kaip rūta
Ir graži, kaip tikra karalienė Biruta“.
Onutė Maleravičienė
Proza eilėmis
Poete,
Sulaukusi gyvenimo rudenio,
Aš kaip maldą, kaip
Išminties vadovėlį vėl ir vėl
Skaitau Tavo eilėraščius ir poemas.
Geriu siela tokias šiuolaikiškas,
Tokias mums brangias tiesas,
Nepasenusias, ne!
Buvai poetas – pranašas:
„Vyrai lietuviai, auštančią dieną
Mūsų nors sūnūs visgi išvys!”
Žadinai tautą savo giesme.
Tavo meilė tėvynei ir kančių
Kupina, ir džiaugsminga.
Kūryboje juntamas
Emocinis pulsavimas,
Nepaprasta vaizdų ir žodžių įtaiga.
Kokia talento jėga!
Ne vienas eilėraštis tapo daina
Ir ateinančio kartos kartos
Kaip priesaiką šventą:
„Mylėk, lietuvi, tą brangią žemę,
Kame nuo amžių tėvai gyveno.“
—
Poeto žodžiai nemiršta, nes
Jie eina iš širdies į širdį….
P.S. Neužmiršiu kelionės
Po Šveicariją, kai
Prie Liucernos,
Saulei leidžiantis horizonte
Už Keturių kantonų
Ežero, mes,
Būrelis mokytojų,
Skaitėme Maironį
Ir Nėrį.
Tai buvo lyg
Spektaklis po
Atviru dangumi-
Nesurežisuotas, neplanuotas,
Bet nuostabus…
Mūsų tėvynė, mūsų poetai
Buvo tada su mumis….
Poete,
Tavo sieloje gaudė visas pasaulis,
Jame daug vietos užėmė Meilė
Žmogui, gamtai, tėvynei,
Dvasiškio pasiaukojamam pašaukimui.
Turėjai šviesią savo Meilę, savo Beatričę,
Kaip kadaise ją turėjo poetas Dantė.
Meilė jaunai moteriai, mūzai, įkvėpimui-
Buvo ir stiprybės išbandymai, net pasmerkimai.
„Aš be tavęs kaip be lietaus išdžiūvus žemė,“-
Rašei. Palikai mums prisipažinimo atvirumą.
Aprašei ilgesį, kai kankina išsiskyrimas.
Už Meilę sumokėjai didelę kainą.
Nors jautei, išgyvenai nuoskaudas – nuodus,
Viešai nedejavai, nelaukei iš atjaučiančių paguodos.
Likai ištikimas tarnystei Dievui, savo pasirinkimui.
Ar ne per daug ant meilės aukuro sudėjai?
Gal todėl Tave lyg rūdys graužė vienatvė,
gąsdino nakties šešėliai.
Poete,
Savo meilės lyrika nutiesei tiltą į nemarumą,
Pastatei amžinai gyvuosiantį Meilės rūmą.
Genovaitė Žigutienė
Tautos dvasia
Poetui Maironiui
Pasandravy žemčiūgai skleidžias,
Jų kvapas kyla lig dangaus,
Paskui, ant žemės nusileidęs,
Iš slėnių ūkanom keliaus
Į Donelaitišką Romintą.
O po pasaulį gandas ritas:
Jau laisvei uždegtas žibintas.
Maironis – kunigas, poetas –
Į jaunas širdis šviesą lieja.
Atskrieja nešinas žinia
Iš tolimų Balkanų vėjas:
Vergijai ne! – pasakė žmonija.
Sukilo tautos prieš engėjus.
Verkšlenti laiko nebėra.
Ginkluota šakėmis išėjo
Vyžotų žemdirbių karta.
Tu niekur nebuvai išėjęs:
Pamokslais, giesmėmis, malda
Likai su amžinuoju Atpirkėju,
Su pinavijų žiedu – Lietuva.
Besiklausydama deklamuojamų Maironio satyrų, moteris paklausė: ,,Nejaugi čia Maironis? Tai mūsų dienų gyvenimas“. Kilo mintis palyginti. Pasirodo, savo niekšybėmis pralenkėme anuos laikus.
Beprasmės aukos
,,Jei meilė nepriglaus, nešildys milijonai.”
Maironis
Išskridusios plaštakėmis,
Juodais drugiais sugrįžta
Mergaitės mėlynakės
Iš ,,londonų”, ,,paryžių.”
Saldus, bet apgaulingas
Mūsiškių flirto jaukas.
Ant jo pigiai užkimba
Jaunutės meilės aukos,
Išgraibstomos be gėdos
Galingų aukso veršių.
Kai sąžinė pamėlus,
Niekšybės – į paviršių.
Godulys
,,Bet duona net balta karti bus, mano ponai!” Maironis
Kyla aukštos pilys, kyla,
Prie jūružių, ežerų.
Tėvas jau prakišo bylą,
Vaikas draskosi už du.
Kalto niekas nesuranda,
Nes visi savaip kalti.
Karalystę savo brangią
Gina kaip vilkai pikti.
Bet balta duonutė karsta,
Ir medus nebesaldus. –
Kas sudės į puošnų karstą
Veltui grobiamus turtus?
Jeigu žmonės neišdrįsta
Pasakyti, koks esi,
Dievas baudžia. Godulystę
Lydi atgaila sunki.
Taupumo vypsnis
,,O jūs, kurie tiek daug žadėjot.”
Maironis
Taupo Jonas su Matilda.
Taupo pusė Lietuvos.
Perka, kas išmesti tinka
Ar išėję iš mados.
Nešas labdaros ryšelį –
Prikirmijusius ryžius.
Atsidžiaugti nebegali:
Sočiai pamaitins vaikus.
O ponaičiai laksto, zuja
Po egzotiškus kraštus,
Praturtėję, nepakliuvę
Už suktybes ir kyšius.
Parvažiavę pasišaipo
Iš nuskurusių žmonių
Ir toliau be jokio saiko
Lupa kailį nuo savų.
Kurgi dingot, pažadukai,
Priešrinkiminių dienų?
Jau kiti rinkimai brukas,
Vėlei bus kalbų saldžių.
Sąžinės sąskaita
,,Daugiau darbų,daugiau jaunos vilties.”
Maironis
Sugrūdom sąžinę ir gėdą
Į pilnas atmatų duobes.
Apkvaišę ditirambus giedam
Besiekiantiems tuščios garbės.
Kol vagys, juokdariai viršūnėj,
Tikėtis permainų sunku.
Turtus apgaule kipšai siūlo,
Tad neikim obuoliaut kartu.
Grąžinkim dorą į Tėvynę,
Atverkim šarvines duris.
Gerumą padalinkim tyliai,
Nebeprarasdami vilties.
Nuopuolis
,,Daugiau darbų, daugiau jaunos vilties.”
Maironis
Esam apkvailinti, pavargę,
Tik piktžodžiaujam iš peties.
Praradom sąžinę ir garbę,
Nebepajėgiam atsitiest.
Būriais į užsienius patraukėm,
Manydami – duonelė ten saldi.
Ne vienas ašarą nubraukiam,
Smūgius likimo kęsdami.
O tėviškėj – vaikai ir seniai,
Pilstuko tvaikas, kvaišalai.
Gyvenimo gudrybių semias
Pajutę laisvę paaugliai.
Tėvyne mano, kur važiuoji,
Kur vairą paslapčiom suki?
Nebesukursi žemėj rojaus,
Jei marškiniai bus svetimi.
Atidavėm vadžias plėšrūnams.
Tikėtis permainų sunku.
Turtus apgaule kipšas siūlo,
Tad neikim obuoliaut kartu.
Susigrąžinkim savo brolius,
Neleiskim sesėms elgetaut.
Tegul pailsi jau senoliai –
Jaunimui laikas sėt ir pjaut.
Dora tegrįžta į gimtinę,
Atverkim šarvines duris.
Gerumą padalinkim tyliai,
Nebeprarasdami vilties.
Onutė Kulbokienė
Maironiui
Maironi! Dainiau Lietuvos!
Žemę, gamtą ir žmogų mylėjai,
Tėvynei plakė tavoji širdis.
Nesuklupai, drąsiai į priekį ėjai.
Norėjai, kad „Lietuva brangi“ plačiau skambėtų,
Lietuviškas žodis nepradingtų,
Trakų pilies paslaptis neišnyktų,
O gimtinė nuo Birutės kalno švytėtų.
Eilių skambumu garsinai Tėvynę,
Šešupės, Vilijos, Dubysos slėnius.
Kvietei užtraukti „Naują giesmę“,
Kad tik ateitų rytojus šviesus.
Reikšminga ir prasminga žodžių melodija
Į pulsuojančią krūtinę smigte sminga.
Viduje audrą sukelia. Veikia kaip anodija.
Jauti, kaip ji mums šiandien reikalinga.
Tikėkime, kol plauks Nemunas pasruvęs
Ir gyvens šalyje nors vienas dainius,
Tėvynę garbingais žodžiais apraizgęs,
Tol Maironio vardas garsus bus.