Dėkojame skaitytojams ir savivaldybės literatams, aktyviai prisijungusiems prie projekto „Kūryba puošiame šalį“, dalinai finansuojamo Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo. Paskutinį metų ketvirtį skaitytojus supažindinsime su dar nežinomais literatais, jų kūryba, spausdinsime jau žinomų literatų, bet dar niekur nespausdintą kūrybą. Gal mes ne visus kuriančius žmones dar suradome, o žinome, kad dažnai žmonės kuria, nedrįsdami savo kūrybos parodyti. Todėl kviečiame visus aktyviai įsijungti į projektą, nes jis šiais metais baigsis, ir nežinia, kada vėl laikraštyje atsiras galimybė tiek vietos skirti kūrybai.
Šį kartą skaitytojus supažindiname su nepaprastu žmogumi, Elektrėnų globos namų gyventoju, 51 metų kūrėju Arūnu Palioniu. Gydytojas ir rašytojas Gasparas Aleksa apie Arūną rašo: „Pirmą kartą jį pamatęs pamaniau: tai žmogus – kiaušinis, kuris turi rankas, panašias į paukščio sparnus ir kojas – delfinuko pelekus. Net man, gydytojui, daug ką šiame pasaulyje mačiusiam, sunku buvo įsivaizduoti, kaip Arūnas, kuris tegali sėdėti apkamšytas pagalvėmis, traukulių nuolat krečiamo kūno, dar sugeba rašyti… O jis rašo! Prisitaisęs prie kaktos „gandro snapą“, kuriuo ir baksnoja kompiuterio klavišus…“(Arūnas Palionis, „Pokalbis su vienatve“, Neatimkite iš Arūno meilės ilgesio).
2006 metais leidykla „Vaga“ išleido žurnalo „Bičiulis“ redaktoriaus Gasparo Alekso paruoštą Arūno knygą „Pokalbis su vienatve“. Dabar Arūnas kuria kitai knygai, tikėdamas surasti rėmėjų, kad jo ilgesį išgirstų skaitantys žmonės. Rašo Arūnas dažniausiai apie gamtą, kurioje pabūti tenka vos keletą kartų per metus, bet jis per savo kambarėlio langą sveikinasi su saule ir lietumi, su tyla ir vėtra. Arūnas žiūri televizorių, klausosi radijo, skaito ir… rašo. Rašo ne tik eilėraščius, noveles, bet ir laiškus panašaus likimo draugams. Laiškus Arūnas dabar gali siųsti internetu.
Jo kūryba persunkta ilgesiu ir meile. Susipažinkime.
Baltas pavydas
Lietau, pavydžiu tau,
Nes tu už mane laimingesnis esi,
Užmigęs mėlynam padangės
debesy,
Tu su jais gali būti kartu,
Kai ji eina dabar su kitu.
Lietau, savo balsu tyliu
Pakuždėk jai, kad aš ją myliu,
Kad aš iš jos nieko neprašau,
Tik šį eilėraštį iš balto pavydo
rašau…
Vienumos jausmai
Na kodėl mano jauną širdį slegia tarsi sunkus akmuo, net žodžiais negalima apsakyti vienumos jausmo,
Ir akys nesidžiaugia nei šios vasaros tokia gražia pievos žolės žaluma…
Į mažą kambarėlį, tyliau negu tyliai, atbėga juodaplaukė trumpa naktis,
Galbūt, pradingo moteris mylima ir tokia laukiama, ji man atsakys?
Bet ji į mano klausimą taip nieko ir neatsakius,
Dar tyliau išėjo ryto basomis kojomis rasotu taku.
Ryte aš mintimis nuėjau prie alyvų krūmo, kuris auga šalia seno tako,
Tačiau dabar man nieks nemalonu, net vasaros laukai ir miško žaluma,
Alyvos krūmas į mane liūdnai žiūrėjo ir nužydėjusiais žiedlapiais tyliai lingavo.
Pasiklausiau, ką tyliai kužda javų laukas linguodamas prie kelio,
Ir supratau, kad tik ką vasara išėjo iki pavasario – atrodo amžiams…
Man apie tai labai sunku kalbėti be lietaus ašaros ant veido.
Kodėl mano pirštai šalti tartum žiemos metu ant sniego alyvų krūmų stagarai,
Ir viskas aplinkui be jos šiame pasaulyje atrodo kaip naktis labai negerai,
O ežero bangos tik liūdnai atsiduso, kad tu pats geriau žinai,
Kad iš tavo širdies meilė išėjo, o ten apsigyveno vienumos jausmai,
Man be jos šiam pasauly lyg juoda naktis amžinai,
Ir mano pirštai šalti, kaip žiemos metu ant sniego alyvų krūmo stagarai.
Pavasario lopšinė
Juk niekas nežino, kaip man vienam sėdėti šį vakarą be meilės jausmų liūdna,
Nors už lango jau iš gilaus žiemos miego pamažu gamtos žali medžiai bunda.
Kažkur labai toli perkūnas su lietaus mažais lašais pavasario lopšinę dunda…
Ten mano vaikystės kieme sena liepa savo šakomis tarsi rankomis moja.
Tarp šaltų lietaus lašų meilės dvasia lyg jauna mergaitė nuoga ir basom kojom bėgioja,
Po lietaus rytais kažkur žaliuose krūmuose raiba gegutė tyliai, nelinksmai kukuoja,
Rasotose pievose, tarsi balta nuotaka, ieva labai ramiai savo šakomis linguoja,
Nes ji laukia šilto pavasario vėjo, bet jis kaip visada laiku neatjojo.
Turbūt dabar seno namo pastogėje du balti balandžiai apie meilę burkuoja,
Naktis, tartum gera motina, savo švelnia ranka juodu šydu žemę užkloja,
Lai niekas nemato, kaip į pievą pas baltą ievą šiltas vėjas su rūko žirgu atjoja,
Už lango, visą naktį iki ryto man vienam lietaus mažas lašas lopšinę dainuoja…
Liūdnas vienatvės jausmas
Be sniego lietaus padangę ir vėl aptraukia sunkūs, tarsi švininiai debesys,
Į lango stiklą šalti lietaus lašai pasibeldžia lyg svečias neprašytas,
Į mano sielą kartu su vakaro sutema atsėlina lyg juoda katė liūdna vienatvė,
Turbūt ten mano jauna širdis apsigyveno, lyg niekam nereikalingas jausmas.
Manęs jau niekas šiame pasaulyje nebedžiugina, net Kalėdų blizgesys,
Tik kažkokie žodžiai nepasakyti tartum sielos kirminas graužia skaudus liūdesys.
Žiūriu pro langą, kaip kieme pavienės baltos snaigės lėtą ir lengvą šoka šokį,
Ir kažkur, lyg labai toli, kalnų pavasarinės upės čiurlenimas, girdis jos juokas.
Bet kas iš to, juk ji manęs tokio nesveiko žmogaus švelniai mylėti nemokėtų,
Aš tik iš stebuklingos minčių pasakos jai gėlių puokštę atnešti galėčiau…
Na, kam reikėjo tą gražų pavasario vakarą iš manęs atimti tokį tyrą meilės jausmą,
O mano jaunoje širdyje palikti visam gyvenimui skausmą ir liūdną vienatvės jausmą.
Alyvinių obuolių baltas sniegas
Nuo lengvo vėjo gūsių alyvinių obuolių baltas sniegas vidudienį sutrikdo tylą,
Tą dieną sodo taku vaikštinėja vasara, lyg jauna moteris geltonplaukė, vienmarškinė.
Į tik ką nušienautų žalių pievų į žydrą padangę du balti gandrai pakilo,
Jie ten tarsi vaikai žaidė su saulės spinduliais ir didelius ratus suko…
Jau rytais ant baltų debesų sėdės geltonas ruduo su savo lietaus piktu rūku,
Nuo jo tų dūmų laukai ir pievos iki pietų plaukia baltu pūku
Prie mano seno namo žydėjo spalvotos gėlės,
Bet vis dažnesni lietaus pirštai nuo jų akių švelnias, šaltas ašaras nubraukia.
Vieną rytą krūmai tarp savęs labai tyliai sušlamėjo, kad jau vasara kažkur išėjo,
Nupjautų rugių aštriomis ražienomis geltonas ruduo su savo šiaurės vėju praėjo,
Tą blogą žinią išgirdęs alyvinių obuolių baltas sniegas sode ramiai nubyrėjo,
Kažkas per sunkius darbus, o gal džiaugsmus, kad vasara jau tolsta net nepastebėjo…
Ten, kur rugių jūra lingavo, jau skubėjo ražienas arti,
Ir tartum patalais minkštais klojo žemę, kad žiemai atėjus rugiams nebūtų šalta.
Jau rytais krūmuose iki pavasario raibi paukšteliai nečiulbės,
O senam sode niekam nereikalingas alyvinių obuolių baltas sniegas po kojom gulės.
Graži rudens diena
Niekas nesitikėjo, kad iš balto rūko ir iš šaltos tamsios nakties, išauš tokia graži rudens diena,
Į geltonų ražienų liūdnus laukus ir pievas oriai atėjo lyg pagyvenusi dama bobų vasara,
Ji prie mano lango darželyje nuo dar žydinčių astrų ir jurginų savo rankomis švelniai nubraukia šaltas lietaus ašaras,
Tik daugiau krūmuose ir pamiškėse nebuvo girdėti raibų paukščių linksmų dainų.
Prie dar žalio vasaros kelio stovėjo nuliūdusi, kaip jauna moteris, be drabužių ieva,
Ji tyliai džiaugėsi, kad nors trumpai akimirkai sugrįžo vasara į dar žalią pievą…
Tos dienos saulės spinduliai su tyra rudens diena tarsi tyliai miegojo
Sode nuo senos obels šakų raudoni obuoliai tartum kieti akmenys į žemę byrėjo,
Ten labai toli, tarsi iš pasakos trys broliai užburti, tiesūs beržai rymojo prie baltojo smėlio takelio,
Nuo jų šakų, tarsi geltoni aukso pinigėliai, be garso tyliai krito lapai.
Vakarop graži rudens diena su bobų vasara nežinia kur paslaptingai išėjo,
O ryte prie mamos lango darželio gėlės į plaukiančius, sunkius lietaus debesis žiūrėjo…
LABAI PUIKU.VALIO