Piliakalnių kraštas

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 0
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Penktadienis, 11 lapkričio 2011

beizioniu_piliakalnisElektrėnų kraštas žavi ne vien nuostabia gamta, ežerais ir nacionaliniais parkais, bet ir istorijos paveldu. Vieni iš unikaliausių archeologinių paminklų – piliakalniai – pasakoja ne tik vietos, bet ir visos tautos istoriją. Nedidelėje Elektrėnų savivaldybėje yra įregistruoti net septyni piliakalniai, dar keli laukia eilės.

Raminta ČESNAUSKAITĖ

 

Dėl vėlyvo valstybės susikūrimo bei kovų su Kryžiuočių ordinu Lietuvos piliakalniai vėlyviausiame raidos etape buvo išskirtinis reiškinys Europos istorijoje. Kitos  šalys statėsi mūrines pilis, kurių tvirtumas priklausė nuo sienų storio, o ne nuo kalvų, ant kurių jos buvo pastatytos, šlaitų statumo ar pylimų aukštumo. Mediniai įtvirtinimai nebegalėjo atsilaikyti prieš Europoje XIV a. atsiradusius ginklus ir  jie tapo  pagalbiniais ar savarankiškais įtvirtinimais, nebesusijusius su piliakalniais. Naujuosius laikus Europa ir Lietuva pasitiko jau su apleistais piliakalniais, kuriais dabar domimasi kaip senovės palikimu.

Tūkstantis piliakalnių

Archeologas Gintautas Zabiela pateikia tokį piliakalnio apibrėžimą: piliakalniai – uždaro tipo išoriniai žemės įtvirtinimus turintys reljefo dariniai su senosios juos įrengusių žmonių veiklos pėdsakais. Lietuvių kalboje žodis ,,pilis“ kildinamas iš ,,pilti“.

Piliakalniais vadinami labai skirtingi savo išvaizda bei vidine struktūra objektai: nuo labai panašių į paprastas kalvas ankstyvųjų piliakalnių iki vėlyvųjų piliaviečių su gerai matomais grioviais ir pylimais. Dėl prastos piliakalnių būklės, bendrų požymių, jungiančių visus piliakalnius ir kartu skiriančių juos nuo kitų senovinių įtvirtinimų, surasti sunku. Dauguma piliakalnių šiuo metu yra apardyti: nuplauti upių, nuarti, apaugę medžiais ir krūmais.

Lietuvoje šiuo metu yra apie pusantro tūkstančio piliakalniais įvardijamų vietų, tačiau ne visos jos yra tikras piliakalnis – jų priskaičiuojama arti tūkstančio. Todėl Lietuva pelnytai vadinama piliakalnių šalimi.

Piliakalniai niekuomet neegzistavo pavieniui: ant jų įsikūrusios pilys gynė papėdėse įsikūrusias gyvenvietes, o mirusieji pilies ir papilių gyventojai buvo laidojami greta piliakalnio buvusiose kapinėse. Greta senųjų gyvenviečių buvo gamybos vietos, keliai. Į vieną visumą galima sieti visus šiuos su piliakalniais susijusius objektus, nuo piliakalnio nutolusius iki 1 km atstumu. Piliakalniams buvo pasirenkamos maksimaliai gamtos kliūčių apsaugotos vietovės: statūs šlaitai, papėdėje - vandens telkiniai, dažniausiai upės.

Užarti kultūriniai sluoksniai

Pasak  G. Zabielos, piliakalniai yra svarbus, dažnai net pagrindinis viso archeologijos paminklų komplekso elementas. Papėdžių gyvenviečių teritorijos išskiriamos pagal jų vietoje esančius specifinius kultūrinius sluoksnius – dažniausiai tamsesnės spalvos (prisotinta degėsių) žemę su joje likusiais įvairiais žmonių gyvenimo pėdsakais: pastatų liekanomis, akmenų grindiniais, židiniais, molio tinku, labai retai – išlikusia mediena, įvairiomis ūkinėmis ir gamybos atliekomis: puodų šukėmis, gyvulių kaulais. Kadangi papėdžių gyvenviečių kultūrinis sluoksnis yra derlinga žemė, Lietuvoje, žemdirbystės krašte, dažniausiai papėdžių gyvenviečių vietos būdavo ariamos, dėl to kultūrinis sluoksnis buvo labai suardytas ar net visai sunaikintas, likę tik žemdirbystei nepalankiose vietose esantys jo fragmentai arba atskiri radiniai. Todėl realus papėdžių gyvenviečių užimamas plotas paprastai yra didesnis už dabar saugomą bei žinomą ir gali būti nustatytas tik išsamių tyrimų metu.

Piliakalnių raida

Pirmieji piliakalniai baltų teritorijose atsirado dar I tūkstantmetyje prieš Kristų. Šių piliakalnių forma yra maksimaliai pritaikyta prie esamo reljefo. Žmogaus rankomis suformuoti buvo tik piliakalnio aikštelės plokštesnis kraštas ir 1–2 m aukštyje nuo aikštelės statesnis šlaitas. Aikštelės–šlaito riboje įrengiamos medinės tvoros, kurios neretai būdavo dvigubos. Pačioje aikštelėje stovėjo padrikai išsidėstę pastatai. Bendruomenės nebuvo didelės, jas sudarė vos kelios šeimos.  Istoriniuose šaltiniuose pažymima, kad piliakalniai, atsiradę apie I tūkst. m. pr. m. e., yra svarbiausias pagoniškos baltų kultūros palikimas. Ankstyvieji Lietuvos piliakalniai priklauso Brūkšniuotosios keramikos kultūrai, pavadinimą gavusiai nuo juose gausiai aptinkamų lipdytų puodų šukių, kurių paviršius padengtas įvairiais įbrėžimais – brūkšneliais. Brūkšniuotosios keramikos kultūra egzistavo  nuo II–I tūkst. pr. Kr. iki II a. Kultūrai būdingas platus akmens, kaulo, medžio naudojimas buityje, vertimasis gyvulininkyste. Nors gyventojai žinojo bronzą, jos panaudojimas buvo menkas. Geležis pradėta plačiau naudoti tik pačioje šios kultūros egzistavimo pabaigoje.

Pilies kalnai

Ankstyviesiems piliakalniams galima priskirti Balandiškių ir Latvių piliakalnius, esančius Elektrėnų savivaldybėje, abu jie dar vadinami ir Pilies kalnais. Balandiškių piliakalnis yra šiauriniame Juodžio ežero krante Beižionių seniūnijoje. Šlaitų aukštis – 4-16 m. Aikštelė apskrita, 8 m skersmens, buvo išgrįsta akmenimis, iš visų pusių apjuosta iki 1 m aukščio ir iki 9 m pločio pylimu. Į rytus nuo piliakalnio yra papėdės gyvenvietė, kurioje rasta brūkšniuotos keramikos, taip pat akmeninis kirvis su skyle kotui, geležinis pentinis siauraašmenis kirvis. Piliakalnis datuojamas I tūkst. pr. Kr. antrąja puse – I tūkst. Gyvenimas pilyje virė apie tūkstantį metų, tačiau dėl nežinomų priežasčių prieš tūkstantį metų pilis buvo apleista. Latvių piliakalnis įrengtas Sukros dešiniojo bevardžio intako krante Kazokiškių seniūnijoje. Aikštelė trikampė, pailga, 58 m ilgio ir 28 m pločio, su kultūriniu sluoksniu, kuriame rasta brūkšniuotos keramikos. Šlaitai nuo upelių statūs, iki 17 m aukščio. Prieš 5–6 metus pylimai centrinėje dalyje, 3 m plotyje nustumti tempiant mišką, grioviai toje vietoje užlyginti. Piliakalnis apaugęs labai tankiais krūmais ir brūzgynais. Jis datuojamas I tūkst. pradžia.

Beižionių Birutės kalnas

Maždaug II–III a. riboje sunykus Brūkšniuotosios keramikos kultūrai Lietuvoje pasikeitė ir apgyvendinimo struktūra. Dalis šios kultūros piliakalnių apleisti, kituose dar kurį laiką gyveno žmonės. Šalia tokių piliakalnių atsirado ankstyvųjų pilkapynų. Bendras piliakalnių skaičius sumažėjo, tačiau jų įtvirtinimai pradėjo sparčiau vystytis jų stiprinimo kryptimi: aukštinti pylimai, statinti šlaitai. Pylimų sluoksniuose dažnai aptinkamos sudegusių medinių gynybinių užtvarų liekanos. Visa tai byloja apie neramius laikus, aptinkama ir puolimo pėdsakų. Tuo metu Lietuvoje atsirado miniatiūriniai, pylimu apjuostomis 10–15 m skersmens aikštelėmis piliakalniai stačiais šlaitais su didelėmis (iki 6 ha) papėdžių gyvenvietėmis greta. Pavyzdžiui, Beižionių piliakalnis, dar vadinamas ir Birutės kalnu, įrengtas atskiroje kalvoje, šalia jo 3 ha plote buvo įsikūrusi gyvenvietė. Joje rasta lygios ir grublėtos keramikos. Už 150 m nuo piliakalnio yra IV–VII a. pilkapynas, tyrinėtas 1939 m. Piliakalnis datuojamas I tūkst. viduriu – II tūkst. pradžia. Iš septynių piliakalnių, žinomų Elektrėnų savivaldybėje, šis yra geriausiai išsilaikęs.

Ant Pipiriškių piliakalnio

Nuo II–III a. iki II tūkst. pradžios piliakalniams būdinga kitokia keramika. Nors ji išlieka lipdyta, dažnai jos paviršius būna nelygus, lyg apdrėbtas skystu moliu. Tai grublėta keramika. Greta jos I tūkst. pirmoje pusėje–viduryje piliakalniuose aptinkama nedaug kokybiškos plonasienės keramikos labai lygiu paviršiumi. Tai gludinta keramika, į Lietuvą patekusi tautų kraustymosi metu iš pietvakarinių kaimynų. Nuo II tūkst. pradžios lipdytą keramiką keičia apžiesta, nuo XIV a. – žiesta. Ji dažnai būna puošta bangelių, lygiagrečių linijų ar štampukų ornamentais.

Brūkšniuotos, grublėtos ir gludintos keramikos rasta ant Pipiriškių piliakalnio, dar vadinamo Juoduoju kalnu, esančio Pastrėvio seniūnijoje, slėnyje tarp Pasamanės ir Purvio ežerų. Piliakalnio aikštelėje dar rastas Djakovo tipo svorelis, trinamosios girnos. Piliakalnį apardė arimai, dabar jis dirvonuoja. Piliakalnis minimas ir Pasamanės vardu.  Jis datuojamas I tūkst. pr. Kr. antrąja puse – I tūkst. viduriu. 1951 m. ir 1971 m. piliakalnį žvalgė Istorijos institutas, radinius saugo Lietuvos nacionalinis muziejus. Nuo 2005 m. jis pripažintas valstybės saugomu.

Kenčia ir nuo žmonių, ir nuo gamtos

Labiausiai piliakalniai kenčia nuo gamtos: nuo upių ir ežerų sukeltos erozijos Lietuvoje nyksta apie pusšimtis piliakalnių. Kai kuriuos bandoma gelbėti, tačiau vien pastangų per maža. Elektrėnų savivaldybėje smarkiai apleisti yra Kalninių Mijaugonių, Žuvyčių, Paalkių piliakalniai. Kalninių Mijaugonių piliakalnis, dar vadinamas Pilimi, įrengtas aukštumos kyšulyje. Trikampės aikštelės kultūriniame sluoksnyje aptikta lipdytos keramikos šukių. Prie aikštelės esančiame pylime aptikta anglių. Šalia piliakalnio yra 0,3 ha ploto papėdės gyvenvietė, už 700 m nuo piliakalnio yra pilkapynas. Piliakalnis labai apardytas arimų, dirvonuoja, šlaituose auga pavieniai medžiai.

Žuvyčių piliakalnis įrengtas Vuolastos upelio kairiajame krante esančios aukštumos pakraštyje. Aikštelė keturkampė, pailga, yra kultūrinis sluoksnis, kuriame rasta lygios ir žiestos keramikos. 1971 m. piliakalnį žvalgė Istorijos institutas, radiniai saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Nuo 2005 m. Lietuvos Respublikos kultūros ministro įsakymu pripažintas valstybės saugomu, tačiau piliakalnis labai suardytas arimų, dirvonuoja, aikštelė ir šlaitai apaugę alksniais.

Abu šie piliakalniai datuojami I tūkst. – II tūkst. pradžia.

Netoli Grabijolų kaimo esantis Paalkių piliakalnis 2004 metais atrastas regioninio parko direkcijos darbuotojų. Piliakalnis įrengtas bevardžio upelio santakoje su Nerimi susiformavusiame kranto kyšulyje, upelio dešiniajame ir Neries kairiajame krante. Piliakalnio aikštelės ir gynybinių įrenginių dalis sunaikinti šlaitų erozijos. Piliakalnis datuojamas I tūkst. Neries dešiniojo kranto slėnyje yra II a. – IV a. neįtvirtinta Grabijolų gyvenvietė, apimanti 5,5 ha, tyrinėta 2000 m., ir V a. – VIII a. Grabijolų pilkapynas, tyrinėtas 2001 m.

Piliakalnių tyrinėjimų istorija

Lietuvoje niekada nebuvo atliktas išsamus archeologinių paminklų surašymas. Pirmuosius duomenis apie piliakalnius galima aptikti XVI a. Motiejaus Strijkovskio darbuose. Daugiau dėmesio piliakalniams pradėta skirti XIX a., kylant susidomėjimui šalies istorija. Pirmieji Lietuvos piliakalnių tyrinėtojai: Pranciškus Vilčinskis ir Fridrichas Diubua diu Montperio. Pirmąjį Lietuvos piliakalnių sąrašą, kuriame užfiksuoti 63 piliakalniai, dar 1872 m. sudarė Motiejus Valančius, jis buvo išspausdintas 1887 m., apie piliakalnius rašė Jonas Basanavičius. Iki I pasaulinio karo žymiausias Lietuvos piliakalnių tyrinėtojas buvo Liudvikas Kšivickis. Po karo piliakalnių tyrinėjimus tęsė Pranas Kulikauskas ir kiti.

Elektrėnų savivaldybėje archeologinius žvalgomuosius tyrinėjimus atliko archeologas Vykintas Vaitkevičius.

Gaila, kad šiandien piliakalnių tyrinėjimas užima tik labai mažą dalį visų atliekamų archeologinių tyrimų. Tai daroma tik tada, kai reikia sutvirtinti erozijos suniokotus šlaitus, arba Lietuvos valstybiniam mokslo ir studijų fondui užsakius tyrinėjimus, labai retai tokių tyrimų pageidauja savivaldybės.

 

Share

Komentuoti

Už komentarų turinį atsako komentarų autorius. Įspėkite kronikos redakciją, jeigu pastebėsite netinkamus komentarus: kronika@remo.lt


Apsaugos kodas
Atnaujinti

Copyright 2011. Joomla 1.7 templates.