ČESLAVO MILOŠO šimtosioms gimimo metinėms. Kūryba duodama vietoje laimės

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 1
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Penktadienis, 15 liepos 2011

Czeslaw_Milosz„Su dangaus palaiminimu, skambant varpams pagerbiame Č. Milošo atminimą“,- sakė LR Prezidentė D. Grybauskaitė, Poeto jubiliejaus išvakarėse Vilniaus universiteto kiemelyje atidengdama atminimo lentą Nobelio  literatūros premijos laureatui poetui Česlovui Milošui. - „ O tai – reikšminga.  Noriu pabrėžti Poeto idėjų ir Jo kūrinių svarbą vienijant tautas. Lietuvos ir Lenkijos sūnus save įvardijo  „paskutiniu  LDK piliečiu“. Gimė Č. Milošas Lietuvos širdyje – Šeteniuose. Daugiakultūris Vilnius jam buvo artimas ir suprantamas. Pelnęs pasaulio tautų teisuolio vardą, Poetas Č. Milošas  prisidėjo prie komunistinio totalitarinio režimo žlugimo. Č. Milošas – tai pavyzdys, koks gali būti vaisingas ir glaudus Lietuvos ir Lenkijos tautų bendradarbiavimas. Poeto gimimo šimtmetį mini visas pasaulis.  Minėdami jį, turime plačiau skleisti Č. Milošo kūrybą,“ - sakė LR Prezidentė,  linkėdama deramo Č. Milošo atminimo ir pagarbos bendrai Lietuvos ir Lenkijos  tautų ateičiai.

Antanina  STRUMILIENĖ

Lietuvos ir Lenkijos Seimams 2011-sius paskelbus Č. Milošo metais, Lietuvos ir Lenkijos Prezidentai tapo Č. Milošo metų paminėjimo globėjais. Č. Milošo šimtųjų gimimo metinių minėjimas įtrauktas ir į UNESCO minimų datų sąrašą.

„Č. Milošo kelias – bendras  Lietuvos ir Lenkijos projektas, nes Č. Milošas buvo žmogus, viename asmenyje  suderinęs lenko ir lietuvio dvasią,“ - atidengiant paminklinę lentą kalbėjo Lenkijos ambasadorius Lietuvoje, - „Kiekvienas šio Poeto eilėraštis  buvo  šventė, netikėtumas. Tačiau Č. Milošas, net ir tapęs Nobelio  literatūrinės premijos laureatu, laukdavo ne pagyrų, bet objektyvios nuomonės apie savo kūrybą.“

Vilniaus universiteto rektorius Benediktas Juodka, universiteto kieme atidengiant paminklinę lentą Č. Milošui,  kalbėdamas didžiavosi tuo, kad Č. Milošo vardas garsina universitetą ir Vilniaus miestą pasaulyje.  Poetas vilniečiams artimas kaip Vilniaus dvasios skleidėjas. Vilniaus universitete pradėtas darbas  atvedė jį į  Nobelio premiją.  Pats Poetas vadino palaima galimybę, kad likimas jam lėmė mokytis Vilniaus universitete, keturiasdešimties bažnyčių mieste, vadintame šiaurės Jeruzale, kur kiekviename akmeny įspausta miesto istorija.

Č. Milošas palaikė Lietuvos išsilaisvinimo kovą, reikalavo laisvės Baltijos šalims.  Stengėsi taikyti tautas, padėjo kaimyninėms tautoms – lietuviams ir lenkams – įveikti senas nuoskaudas. Į savo knygas sudėjęs Lietuvos ilgesio motyvus, Č.Milošas nuoširdžiai troško, kad visi lenkiškai kalbantys, gerbtų Lietuvą, kad tarp kaimyninių tautų nebūtų nesantaikos ir neslėgtų praeitis. Gerai žinodamas Lietuvos - Lenkijos santykius, Č.Milošas aprašė lietuvių ir lenkų tarpusavio kovų klaidas, kurios neturėtų pasikartoti.

VU rektorius sakė, jog  Vilniaus universitete, kur vyksta kova dėl jaunimo protų, Č. Milošo idėjos ir jo kūrinys „Pavergtas protas“ turi būti  ypač svarbūs. Skatinęs kūrybos ir proto laisvę Č. Milošas rašė: „Išvaduota šalis – tik pusė darbo, kada išvaduosime protą?“

Č. Milošo sugrįžimas

Vienas iš puikių projektų, minint Č. Milošo  100-sias  gimimo metines, buvo dokumentinio filmo „Č. Milošo sugrįžimas“ sukūrimas apie tai, kaip po 52 metų iš Amerikos į savo gimtinę Kėdainiuose – Šetenius, sugrįžo Č. Milošas. Išlipęs iš lėktuvo  Poetas „stambesnio plano“ ieškojusiems žurnalistams ištarė: „Tai – labai sunkūs išgyvenimai ir niekas neatspės mano jausmų. Siela turi nueiti savo skausmo kelią, kad galėtų sugrįžti.“

Važiuodamas per laukus į savo gimtinę, Č. Milošas žavėjosi kiekvieno lapo šlamėjimu, per kelią perbėgusiu zuikiu. Spindėjo Poeto akys žvelgiant į vaikystės žemuogių pieveles. Kokiuose kraštuose beapsistotų, visada ir visur Poetas prisimindavo gimtinę:  „Lietuvos kraštovaizdis ir jos dvasios niekada manęs neapleido.“

Atvykęs aplankyti tėvynę, sugrįžęs į gimtosios upės brastos šalį, Č. Milošas pirmiausia nusilenkė senelio Milošo kapui. Jis aplankė  Apytalaukio bažnyčią, kurioje buvo pakrikštytas. Poeto vaikystės bažnyčioje kunigas Č. Milošui įteikė jo gimimo ir krikšto liudijimus. Laikydamas rankose šiuos dokumentus Č. Milošas labai apsidžiaugė ir pravirko.  Poetas, po 52 metų grįžęs į gimtinę,  tarsi sapne vaikščiojo išvaikščiotais vaikystės takeliais.  Ir nors vaikystės upėje jau nėra vandens lelijų, sunykęs parkas,  buvę jaunutės obelaitės  virto senomis obelimis ir apsunko nuo vaisių, Lietuvoje Poetui buvo brangi ne tik gamta.  Nes, pasak Poeto, Kalifornijos kraštovaizdis neprimena Nevėžio slėnių, o Amerikos miškai atrodo lyg krūmais  apaugusi dykuma.

Po 52 metų  Poetas viską tiksliai prisiminė apie savo vaikystės namus: namas buvo statytas XVIII amžiuje. Priebutyje visada būdavo šilta, ant palangių dygdavo sėklos, o vaškuotos salono parketo grindys nuolat braškėdavo ir atrodė, jog ten kažkas vaikšto. Nostalgiški buvo Č. Milošo tėviškės ilgesio metai... Namas, kur gimė,  dvarai su pavadinimais, žinomais nuo vaikystės... Tėviškėje viskas – lyg XVII amžiaus  Olandijoje.

Po 52 metų sugrįžęs į Lietuvą, Č. Milošas sakė: „Noriu nusilenkti universitetui, kuris mane išlavino, jo gerai, pozityviai aurai, kuri nulėmė mano karjerą, ir  palinkėti viso ko geriausio naujoms šio universiteto kartoms. Studijavau „nuotakų  fakultete“, kur mokėsi daug merginų. Ilgai gyvendamas užsienyje naudojausi VU žiniomis. Brangus man  Vilnius su daugybe bažnyčių, cerkvių, net mečete. Tokiame mieste gautos pamokos mane labai praturtino,“ - sakė Č. Milošas.

Jau tada Poetas įžvelgė, kad visai žmonijai  gresia žemės ir oro apnuodijimas ir didelė dvasinė krizė. ,,Tik užsimetus piligrimo apsiaustą palengvėja“. Svarbi Č.Milošo veikla buvo Biblijos vertimai. „Kai vienas kunigas paprašė išversti psalmes, teko išmokti hebrajų kalbą,“ - sakė Č.Milošas.

Pasirodžiusi Č.Milošo susirašinėjimų su vienuoliu Mertonu knyga atskleidė daug svarbių Jo gyvenimo momentų. Susirašinėdamas su šiuo poetu, mąstytoju ir vienuoliu, Č.Milošas bandė užpildyti didelę dvasinę tuštumą: ,,Juk kiekvienas darbas ir kiekvienas daiktas atveria dieviškąją esmę“.

„Teatneša  mano  kūryba  žmonėms  naudos  ir  tesveria  daugiau  už  mano  blogį ...“

Č. Milošo šimtųjų gimimo metinių išvakarėse – birželio pabaigoje – Vilniuje, šv. Jonų bažnyčioje, vyko iškilmingas literatūrinis vakaras, kuriame dalyvavo Lietuvos ir Lenkijos  ambasadoriai, ministrai, aktoriai, Abiejų tautų poetai, Č. Milošo bendražygiai. Renginyje dalyvavo ir Poeto sūnus Entoni Milošas.

Šv. Jonų bažnyčios skliautai mena Č. Milošo žingsnius, kai jis kūrė savo maištingąsias idėjas. „Išskirtiniu  talentu ir išmintimi pažymėto žmogaus biografija yra tarsi lobynas, kai kiekviena nauja frazė praturtina mus naujomis įžvalgomis, o ypač vertinga atsigręžti į jo kūrybą šiandien,“- kalbėjo Lietuvos kultūros ministras Arūnas Gelūnas, - „Č. Milošo palikimas ragina  mus dar kartą susimąstyti apie tai,  ką reiškia būti poetu šiandien, kai kalbame tik apie ekonominę naudą, karinę įtampą. Č. Milošas  pažadina slapčiausias mūsų sielos kerteles ir primena,  kad esame ne daugiau ir  ne mažiau kaip... žmonės. Lietuvių ir  lenkų tautos  šiemet mini Č. Milošo metus ir tai yra puiki prielaida  Abiems Tautoms intensyviau bendradarbiauti  ir paprasčiausiai ... džiaugtis. Užpildykime Č. Milošo metus tokia prasme ir turiniu, kuris atrodytų reikalingas  ir prasmingas  pačiam Č. Milošui.  Esame ir būsime dalyviai renginių,  truksiančių ištisus metus. Č. Milošo kūryba pavyko sudominti tūkstančius žmonių, į Poetą atsigręžė  ne tik inteligentai,  bet ir visi,  kuriems svetimas nacionalizmo tamsumas,“ - kalbėjo Lietuvos kultūros ministras.

Lenkijos ambasadorius Lietuvoje Janušas Skolimovskis pasidžiaugė, kad renginyje dalyvauja Č. Milošo sūnus. „Ką byloja Č. Milošo gyvenimo kelias? Kad „ Vilnensi yra gyvybiškai svarbi lenkų ir lietuvių kultūros ir tapatybės vystymui. Č. Milošas tampa Lenkijos  pirmininkavimo Europos taryboje globėju, nes šimtąsias Jo gimimo metines minime šio svarbaus darbo išvakarėse.  Daugiakultūris  Milošo paveldas padeda suprasti, kokia turininga yra mūsų tapatybė.“

Č. Milošo sūnus Entoni padėkojo  visiems žmonėms, mylintiems jo Tėvą.  „ Mano Tėvas turėjo teisingumo jausmą,  suvokė gerumą. Deja,  jo nėra.  Beveik nėra... Jis tiesiog pavargo ir nutarė: laikas išeiti. Jis galėjo išgydyti žaizdas, sutvarstydamas žmogų  ir visą planetą. Geriausiai mokėjęs lenkų kalbą, jis gimė ir ugdėsi ten, kur  vyravo ne viena kalba.  Todėl buvo išmokęs lietuvių, rusų, anglų,  hebrajų kalbas,  mokėjo prancūziškai.  Mūsų kultūra – tai didelė sąjunga,  kalbų ir religijų bendrija.  Puiku gyventi Europos Sąjungoje.“

Renginio metu  profesorė Viktorija Daujotytė kalbėjo: „Lietuvai reikšmingi du didžiausi poetai: A. Mickevičius ir  Č. Milošas.  Č. Milošas dar tik įsitvirtina  mūsų sąmonės laukuose. Jo kūrybos galios ir dvasios  gyvos „atošaukomis“ ir „prasitęsimais“:  „Sukamės ratu. Esame rato žmonės“.  Č. Milošo  moralinių siekimų aukštį  apibūdina vos viena jo frazė: „Teatneša mano kūryba žmonėms naudos ir tesveria daugiau už  mano blogį.“

„Č. Milošo sielos nuolankumą parodo jo klaupimasis sąmonės tyloje:  „Niekada jau nesuklupsiu prie upės  mažutėj šaly“... Tėviškė,  Šv. Jonų bažnyčia  ir Vilnius liko svarbios Jo gyvenimo vietos.

„Geriau  būtų  prieštarą  išspręsti,  o  eilėraštis  liktų  neparašytas“

Būti poetu reiškia daugiakultūrę patirtį paversti tekstais.  Č. Milošo kūryba – rūsti. Tai atskiro žmogaus  ir jo pasaulio paslaptis.  „Dabar galvoju, kad kūryba  duodama vietoje laimės“.

Apie Č. Milošo studijų miestą lenkų mokslininkas A. Fiutas renginyje  Vilniuje sakė: „Vilnius ir universitetas tolerantiškas įvairioms kultūroms“. Jis priminė primirštas  gyvenimo scenas apie Č. Milošo „Tremtį iš vaikystės“. „ Tremtis – tai ne vien perkirstos valstybių sienos. Tremtis bręsta mumyse ir  keisdama mus tampa mūsų lemtimi. Č. Milošo poezija prasidėjo nuo  užmiršto vaikystės tako.“

Č. Milošo šimtųjų gimimo metinių minėjime  šv. Jonų bažnyčioje JAV poetė J. Hirshfield, pažinojusi Č. Milošą, perskaitė Jo atminimui paskirtą  eilėraštį apie gyvą atmintį, kurioje mirusieji išlieka lyg delne vanduo.

„Po tylos skliautais dar tebeaidi  Tavo nenumaldomas „Kodėl?“..

„Tu nepajėgei nugręžti savo veido nuo kančios“...

„Nesvarbu, kad namų nebėra, bet upės vingis išlikęs“...

O lietuvis poetas Kornelijus Platelis tęsė: „Tai tik vėjas, nušniokštęs  Šetenių medžių viršūnėmis“...

„Gal vis dėlto pravirktumėt,  bent tyliai...“

„Sustok, akimirka, bet ne todėl, kad esi graži“...

„Bet koks menas pasirodo esąs niekingas palyginus su veiksmu“...

„Geriau būtų prieštarą išspręsti, o eilėraštis liktų neparašytas“...

„Būtų gražiau – negyventi“...

Ir pridūrė: „Gimiau tada, kai Jūs rašėte „Pavergtą protą“. Palyginus su tuo, ką teko patirti Jums,  mes gyvename šiltnamio sąlygomis.  Mūsų akiračiai skrodžia informacines užtvankas,  mums tenka akmeniniai gyvenimo džiaugsmai, po kojomis ne uolos, o klampi žemė.  Ir pramogos nepalieka laiko mąstymui...“

Literatūrologas Mindaugas Kvietkauskas  renginyje kalbėjo apie tai,  koks svarbus buvo Č. Milošui  ryšys su tikrove: „Poeto – tėvynės ieškotojo – gyvenimas nebuvo paprastas, jis buvo kupinas prieštarų.  Prieštarų sutaikymo tekstu – lietuvių ir lenkų sutaikymu – galėtų tapti Č. Milošo poezija“.

Č. Milošas atliko sudėtingą uždavinį – išvertė  V. Kudirkos „Tautišką giesmę“ į lenkų kalbą.  Turbūt, tik Č. Milošas galėjo Abiems tautoms padovanoti tokį lietuviško himno variantą. Lietuvos himnas, Č.Milošo išverstas į lenkų kalbą, yra puikus pavyzdys, kaip atrasti santarvę Abiejų Tautų ateičiai. Lietuvių - lenkų dialogą Č.Milošas skatino jau pačia savo esybe. Jis, nepriklausydamas nė vienai šaliai, vedė nesibaigiančią Lietuvos-Lenkijos bylą, skatindamas dialogo kultūrą tarp Abiejų kaimyninių šalių.

Todėl Abiems Tautoms Č. Milošą reikia mokytis suprasti.  Juk kūryba duodama vietoje laimės...

Per Lietuvą nuplasnoję su „Poezijos pavasariu“, sustingę po Lietuvos bažnyčių  skliautais, moksliniu žodžiu nuvilniję per Lietuvos parlamentą  Č. Milošo posmai, su daugybe kitų prasmingų 2011 metų renginių, persikėlė į Lenkiją, į Krasnagrūdą, į Milošų giminės dvarą, įamžindami  kilnaus Abiejų Tautų poeto atminimą. Į Seinus ir į kitus Lenkijos miestus, į diskusijas, į spektaklius, į parodas, skirtas Č.Milošo atminimui, susirinko ir dar ne kartą rinksis Lietuvos, Lenkijos ir pasaulio poetai, mokslininkai, literatūrologai. Poeto šimtosios gimimo metinės yra proga ne tik įamžinti šį jubiliejų, bet ir priminti Nobelio literatūros premijos laureato Č. Milošo kūrybą.

Jūs, aš ir kiekvienas būkime verti Č. Milošo atminimo, kuris, tarsi angelas, nusileido į Žemę, atliko čia gerus darbus ir vėl nuskrido į dangų.

Amžinybė... Ramybė... Ramybė... ,,Kas baigta, tas baigta.“ O pasaulis tegul ir toliau bus kaip tas angelas – amžinas,  tobulas, palaimintas.

Share

Komentuoti

Už komentarų turinį atsako komentarų autorius. Įspėkite kronikos redakciją, jeigu pastebėsite netinkamus komentarus: kronika@remo.lt


Apsaugos kodas
Atnaujinti

Copyright 2011. Joomla 1.7 templates.