Priklausydamas randi save

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 0
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Šeštadienis, 02 liepos 2011

Priklausydamas randi save.

Nujauti, kad viskas tavo būstas.

Kad gyvybėje esi namie.

Po nakties gali nubusti paukšty,

Čiulbesį kaip vėliavą išskleisti.

Žolėje gali žaliai gyvent.

Nesakyk, kad nebuvai toj liepoj,

Kad šermukšnio nelaikei už rankos.

O, didysis Namas! - koks jis tavo,

Atdaras viršūne ir šaknim!

Justinas MARCINKEVIČIUS.

Ar kiekvienas nujaučia, kad viskas yra mūsų būstas? Laukai ir kalneliai, miškai, upės ir upeliai, aukšti medžiai ir maži žolynėliai... Tiek, kiek gali aprėpti žmogaus akis – jo namai gamtoje.  Žalias rankas tiesia, vėjo šlamesiu glosto, priglausti ir atjausti kviečia. O mes – kiek to didelio noro turime darnoje ir supratime gyventi?

Labai gražiai įsilieja į bendrą gerumo upę savanorystės metai. Žmogaus širdis didelė. Ji gali išmokti mylėti savo artimą, pagloboti gyvūnėlį. O kaip tas, kuris negali paprašyt pagalbos?

Pavasaris. Taip skaudžiai sugnyba visus geruosius jausmus. Norisi susilieti su gamta, pajusti jos pulsavimą, po žiemos tamsybių išvysti besikalančius žolynėlius, pasigrožėti mėlynomis žibučių akutėmis, įkvėpti gaivaus miško oro.

Tolumoje mėlynuojantis šilas vis moja ir moja – ateik. Skubu pasinerti į paukščių balsų simfoniją, tylą ir darną gamtos. Staiga pasigirsta rėžianti būgnų muzika. Lyg peiliu per žmogaus ir visa ko gyvą sutartinę. Skardūs jaunimo balsai stengiasi išrėkti visą susikaupusią energiją. Nepajuntu, kaip paspartinu žingsnius. Ieškau vietos, kur ne taip girdisi triukšmas. Šilo gilumoje išgirstu almanti upelį. Jis šiek tiek patvino nuo pavasarinio polaidžio. Atsidūstu. Gal čia besiskleidžiantis pavasarinių plukių ir baltakamienių berželių gražumas nuramins širdį. Veltui. Boluojančios šiukšlių krūvos rodo, kad ir čia praėjo žmogus. Ar jos netelpa į šiukšlių konteinerius, ar taip patogiau – išvežei kuo toliau į mišką ir niekam akių nebado? O kaip mūsų didysis Namas? Ar niekam nereikalingi rakandai puošia jį? O kaip su jais atkeliavusi chemija?

O, Žmogau, neleisk iškeroti savo savanaudiškumui – atkelk gerumo ir dvasios stiprybės vartus. Atverk akis ir plačiai apžvelk savo didžiausią turtą – tyrą vandenį, nepakartojamą žalumą, skaistų beribį dangų. Teišlieka priesaku Justino Marcinkevičiaus žodžiai: „Sako, dar mano senelis prakapstė rūdyne duobelę, suleido tris rentinio vainikus, kad neužslinktų dumblu, ir paliko vaikams ir anūkams – gerkite“.

 

Veronika TAMOŠIŪNIENĖ

 

Share

Komentuoti

Už komentarų turinį atsako komentarų autorius. Įspėkite kronikos redakciją, jeigu pastebėsite netinkamus komentarus: kronika@remo.lt


Apsaugos kodas
Atnaujinti

Copyright 2011. Joomla 1.7 templates.