Išdalintas gyvenimas sugrįžta

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 0
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Šeštadienis, 02 liepos 2011

Gyvenimas be gerų darbų tėra

tuščias dubuo. Ko gi jis vertas?

Kinų išmintis

Ją visi Elektrėnų krašto neįgaliųjų sąjungos (EKNS) nariai, Dienos centro lankytojai, vadina Laimute. Mažybinio vardo ji nusipelnė per septynerius darbo metus kaip socialinio darbo vadybininkė bei veiklų užimtumo specialistė. Jaunai moteriai, Laimai Klinkevičienei, gerai suprantamos įvairaus amžiaus neįgaliųjų žmonių problemos, nes ji pati serga diabetu ir sunkaus fizinio darbo dirbti negali. Laima – darbštumo, atsidavimo kitų bėdoms, tikro ir nesuvaidinto altruizmo pavyzdys.

Ona MALERAVIČIENĖ

Laimutę užkalbinau per trumpą atokvėpio valandėlę, kai tos dienos didesni darbai buvo jau užbaigti ir atlikti.

Savo sugebėjimus, sumanymus, širdies šilumą jau septyneri metai dalijate kitiems. Ką Jūs gaunate mainais už tai?

Aš gavau ir gaunu tiek daug, kad nežinau, nuo ko pradėti.

Augau Semeliškėse. Buvau vienintelis vaikas šeimoje, mylimas ir palepintas, saugomas ir nuo sunkesnių darbų. Tokia šeimos lepūnėlė ir baigiau tuometį Vilniaus kooperacijos technikumą. Ištekėjau. Auginau sūnų ir dukrą. Gyvenimas jau nebuvo kasdieninė šventė, pagal specialybę dirbau dvejus metus. Vėliau įsidarbinau EKNS – valytoja. Čia prasidėjo mano tikrieji gyvenimo universitetai. Stebėjau, kaip sąjungos pirmininkė Saulė Jakštienė bendrauja su Dienos centro lankytojais, kai vyksta įvairūs užsiėmimai, kaip teikiamos socialinės paslaugos.

Pradėjusi dirbti socialinio darbo vadybininke, pajutau, kad man jau daug kas žinoma, kad tikrai sugebėsiu išklausyti ir įsiklausyti į tai, ką žmogus nori pasakyti, kad galiu valdyti situaciją: pasikalbėjusi su žmogumi mokau sumažinti jo vidinį nerimą. Supratau, jog kasdien reikės spręsti vis naują mįslę. Po kurio laiko supratau, kad moku bendrauti su įvairaus amžiaus neįgaliaisiais, kad nejaučiu jokio barjero. Tiesa, iš pradžių labai drovėjausi užkalbinti jaunus neįgaliuosius, sėdinčius rateliuose. Bijojau įžeisti savo klausimais. Greitai mūsų bendravimas tapo lygiavertis, žmogiškas. O su jauniausiais amžiumi neįgaliaisiais Aušra, Ernestu, Rasa seniai esame draugai.

Per tuos darbo metus tiek daug išmokau, tiek pamačiau, tiek sužinojau, kad tapau visai kitu žmogumi, mane labai palaiko vyras ir vaikai. Jie džiaugiasi mano pasiekimais, pritaria mano pasišventimui darbui, nors kartais ir pakritikuoja.

Trumpai išvardinsiu, kuo praturtėjau.

Abilimpiados

Abilimpiadose dalyvauja neįgalieji iš visos Lietuvos. Elektrėnuose, Dienos centro būrelyje, išmokau komponuoti gėlių puokštes. Dalyvavau keliuose respublikiniuose konkursuose. Labai gerai sekėsi. Išmokau dekoruoti stiklą. Puošiu savo namų interjerą, dovanoju draugams darbelius. Jau seniai nebeperku atvirukų, nes juos susikuriu pati, originalius, žaismingus.

Sportas

Kasmet vyksta respublikinės neįgaliųjų sporto šventės. Man sekasi bėgimas, prizines vietas užimu 200 metrų bėgimo distancijoje. Praėjusiais metais Raseiniuose laimėjau II vietą. Patinka smiginis, krepšinis.

Susitikimai su įdomiais žmonėmis

Mūsų Dienos centre per mano darbo metus įvyko daug įspūdingų, neužmirštamų susitikimų su rašytojais, Seimo nariais, žymiais respublikos medikais, su žurnalo „Bičiulis“ darbuotojais ir kt. Tiek susitikimų buvo, kad net sunku išvardinti. Bendraudama su medikais daug sužinojau apie savo ligą – diabetą, todėl dabar galiu ir aš kitiems patarti. Moku pamatuoti cukraus kiekį kraujyje, subalansuoti savo mitybą bei visa tai perduoti sergantiems diabetu.

Teatras

Dvasiškai praturtėjau išvykdama su Dienos centro lankytojais į Nacionalinį operos ir baleto teatrą, Dramos teatrą. Jeigu nedirbčiau Dienos centre, turbūt į teatrą nuvykčiau labai retai.

Palangos vasaros stovyklos

Saulės Jakštienės ir mūsų EKNS rėmėjų dėka kasmet ilsimės pajūryje. Fiziškai grūdinamės, lankomės koncertuose, ilsimės arba tiesiog bendraujame. Nuostabu! Nepakartojama!

Lietuvos gamta

Turiu prisipažinti, kad po Lietuvą iki darbo EKNS esu mažai keliavusi. Dabar supratau, ko buvau netekusi, kiek vietovių aplankyta, kiek pamatyta! Iš naujo įsimylėjau savo šalies gamtą: kalveles, upių klonius, šilus. Noriu, kad ir mūsų šeimos, vaikai įsimylėtų, brangintų Lietuvos gamtą, jos žmones.

Kiti dalykėliai

Lankausi tų neįgaliųjų namuose, kurie negali ateiti į centrą: nuperku maisto, sumoku komunalinius mokesčius, nunešu spaudą, užregistruoju pas gydytoją… Taip sužinau apie mūsų didelės šeimos narius, dalinai izoliuotus nuo aplinkui verdančio gyvenimo, jų problemas. Stengiuosi praskaidrinti jų dienas.

Mano gyvenimo credo: „Širdies šilumos, dalinamos kitiems, niekada nebus per daug“.

Meile, jautrumu, dosnumu besidalijant su likimo nuskriaustaisiais aš jaučiuosi laiminga.

Ačiū už išsakytas mintis.


 

Share

Komentuoti

Už komentarų turinį atsako komentarų autorius. Įspėkite kronikos redakciją, jeigu pastebėsite netinkamus komentarus: kronika@remo.lt


Apsaugos kodas
Atnaujinti

Copyright 2011. Joomla 1.7 templates.