Nijolė

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 0
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Penktadienis, 03 birželio 2011

IMG_7139Darbštus iš vienos dienos dvi padaro. (Adygėjų patarlė)

Apie žmonių pašaukimą prirašyta kalnai straipsnių bei knygų. Vienų pašaukimas – menas, kitų – kelionės, trečių – politika, ketvirtų... Kiek žmonių, tiek pašaukimų. Argi? Labai didelė žmonių dalis negali pasigirti, kad jie yra kuo nors ypatingi, kad jie kuo nors domisi ar daro ką nors prasmingo ir reikalingo žmonėms, savo kaimui ar miestui. Tie žmonės tiesiog gyvena. Vieni geriau, kiti blogiau... Bet tik sau. Kitų gyvenimai jiems nerūpi. Jeigu tai nedaro įtakos jų gyvenimui, jiems neįdomu, nereikalinga. Ir labai abejotina, ar iš tokių žmonių kada nors galėsi sulaukti pagalbos.

Vladislava KURSEVIČIENĖ

Bet, ačiū Dievui, yra žmonių, kurie gyvena visiškai kitaip. Jie gyvenimo prasmę mato savanoriškoje tarnystėje kitam žmogui, savo kaimui, parapijai.

Viena iš tokių besiaukojančių savanorių yra Nijolė Ustilienė, gyvenanti nedideliame Baubonių kaime, netoli Semeliškių. Tame kaime nėra nei vaikų globos namų, nei mokyklos, nei bibliotekos. Yra tik kaimas, su savo bėdomis, rūpesčiais ir džiaugsmais. Bet šiame kaime Nijolė turi didelį autoritetą, į ją visuomet galima kreiptis pagalbos, ir ji neatsakys.

Būdama dar nepilnametė, pirmo abitūros egzamino išvakarėse, ji palaidojo savo motiną (tėvas mirė dar anksčiau) ir liko septynerių metų broliuko ir aštuoniasdešimties metų močiutės globėja ir maitintoja. Nors buvo labai gabi, bet negalėjo mokytis toliau, tad įsidarbino Daugirdiškių pagrindinėje mokykloje mokytoja. Iš savo pirmo atlyginimo nupirko močiutei vaistų ir broliukui kelnes, nes pernykštės jau buvo jam per mažos. Ar kiekviena aštuoniolikmetė taip pasielgtų? Pati šėrė gyvulius, skaldė malkas ir dėl nieko nesiskundė.  Dar rasdavo laiko padėti kaimynams. O kaime tų problemų visada atsirasdavo: tai po nakties iš ganyklos dingdavo kieno nors karvė, tai iš namų išėjo ir negrįžo žmogus... Po vieno tokio įvykio, kai buvo rastas per visą žiemą ieškotas dingęs žmogus, Nijolė padėjo surinkti tuos palaikų likučius, prie kurių kiti jau nenorėjo prisiliesti.

Šiandien Nijolė – tikybos mokytoja Semeliškėse, keturių gražių vaikučių mama, viską sugebanti ir visur suspėjanti. Keliasi su aušra – reikia pašerti gyvulius, paruošti pusryčius šeimai, išleisti visus keturis vaikus į mokyklą, vyrą – į darbą, o pačiai – suspėti į pirmą pamoką mokykloje. Ne kiekvienas sugebėtų viską atlikti, o Nijolė sugeba.

Po darbo mokykloje du kartus per savaitę ji veža savo vaikučius į Elektrėnų muzikos mokyklą, kartu paveždama ir kaimynų vaikus. Grįžusi vėl puola prie ūkio, tvarko namus, tikrina, ar vaikai paruošė namų darbus. Pati studijuoja teologiją Kauno universitete. O kur kiti darbai?

Sekmadieniais paveža ne vieną kaimynę į bažnyčią, pati dalyvauja šv. Mišiose, o po jų ruošia parapijos vaikus Pirmajai šv. Komunijai bei Sutvirtinimo sakramentui. Ji dalyvauja įvairiuose visuomeniniuose renginiuose, darbuojasi Carite, dainuoja Semeliškių vokaliniame ansamblyje „Svaja“, rašo scenarijus, režisuoja ir veda Semeliškių parapijos bei mokyklos renginius. Ji pilna idėjų ir įvairių rūpesčių: tai reikia kapines tvarkyti, tai seneliais bei vienišais pasirūpinti, tai kaimynams padėti. Su kuo tik pasikalbi, vis girdi: Nijolė atvežė, Nijolė pasirūpino, Nijolė padarė...

Nijolė – kūrybinga asmenybė. Ji rašo eiles bei noveles, jos kūryba spausdinta almanache „Ties spalio taku“ bei periodinėje spaudoje. Neseniai ji tapo Elektrėnų literatų klubo nare. Jos tapyti paveikslai puošė Daugirdiškių pagrindinę mokyklą. Dabar ji gėlėmis visada puošia Semeliškių bažnyčią.

Kartais galvoju, kas suteikė jai tiek jėgų? Juk ji labai anksti liko be tėvų, kurie pasitraukė iš gyvenimo. Neretai vaikai iš pilnų, atrodo, darnių šeimų nueina klystkeliais, o čia - atvirkščiai. Matyt, Aukščiausiasis ją globoja, nes ji to nusipelnė savo gerumu ir pasiaukojimu. Apie jos pasiaukojimą kalba kad ir toks atsitikimas. Vieną sekmadienį susiruošiau į bažnyčią. Nors po sumos grįžti sunku, bet… kaip nors namus pasieksiu. Į tą patį autobusą atskuba senutė, kuri manęs klausia:

-O kaip jūs grįšite, juk autobuso tokiu laiku nėra?

-O jūs? Jūs taip pat neturėsite kuo grįžti.

-Mane atveš Nijolė. Ji kiekvieną kartą mane atveža, jeigu neturiu kuo grįžti.

Nijolė atveš... Nijolė padarys... Nijolė...

Share

Komentuoti

Už komentarų turinį atsako komentarų autorius. Įspėkite kronikos redakciją, jeigu pastebėsite netinkamus komentarus: kronika@remo.lt


Apsaugos kodas
Atnaujinti

Copyright 2011. Joomla 1.7 templates.