Kai pamatėme virš Semeliškių klebonijos sklandančius dešimtis gandrų, stvėrėme fotoaparatą ir nurūkome stebėti, kas gi atsitiko. Dar pernai, trenkus žaibui į gluosnį, kuriame jau buvo susisukę lizdą gandrai, o išsiritę iš kiaušinių gandriukai laukė pirmos skraidymo pamokos, užsidegė medis. Gandrai išskrido, palikę lizde tupinčius gandriukus. Kunigas Gintaras Jančiauskas buvo nutaręs: jei gandriukai neišskris iki šv. Baltramiejaus (rugpjūčio 24 d.), teks kreiptis pagalbos į gamtosaugininkus. Ir – o stebukle – per patį Baltramiejų – gandrų išskridimo dieną – gandriukai išskleidė sparnus ir pakilo į dangų, taip ir nesimokę skraidyti.
Silvija BIELSKIENĖ
Šiemet į paliktą gandralizdį vėl atskrido gandrai, tačiau ir šįkart šis gluosnis sėkmės jiems neatnešė. Dėl neatsargaus šiukšlių deginimo neužgesinta žiežirba įplieskė gaisrą, kurio metu gandralizdis visiškai sunyko. Taigi į pagalbą savo bičiuliams, likusiems be lizdo, ir suskrido dešimtys gandrų, sklandė virš jų, snapais kaleno į klebonijos stogą, tarsi prašydami žmonių pagalbos.
Likusi be lizdo gandrų pora persikėlė į šalia esantį nupjautą medį ir ten suskubo suktis lizdą, jau ir kiaušiniai buvo padėti, bet, smarkesniam vėjui pūstelėjus, gandralizdis nugriuvo, kiaušiniai iškrito ir sudužo, o lukštus klebonas surinko ir išmetė. Tuomet ir prasidėjo neįtikėtina gandrų istorija.
Gandras patinas ėmė persekioti kleboną Gintautą tikrąja šia žodžio prasme. Nuo ankstyvo ryto jis priskrisdavo prie klebonijos verandos durų ir pradėdavo įkyriai, monotoniškai kalenti snapu į stiklą. Pamatęs kleboną verandoje, gandras pakildavo aukštyn ir, įsibėgėjęs, trenkdavo snapu į stiklą.
Kun. G. Jančiauskui teko apsišarvuoti kantrybe ir patarimo ieškoti pas specialistus. Pasak vienų, jei gandras matė, kaip klebonas išmetė jų kiaušinių lukštus, pradėjo kerštauti. Kitų pamokymais, gandras mato save veidrodiniame stikle, tad, manydamas, kad kitas jo „brolis“ nori užkariauti teritoriją, tokiu būdu bando jį atbaidyti. Klebonijos veranda šiuo metu primena barikadą – durys užramstytos, veidrodiniai verandos stiklai užklijuoti juodos spalvos polietileno plėvele.
Bandydami gelbėti gandrus (ir kleboną) seniūnijos darbuotojai atvežė naują gandralizdžio pagrindą ir įkėlė į senojo lizdo vietą. Tačiau gandrai iki šiol oriai stovi buvusio, nukritusio lizdo vietoje, nesiruošia niekur „kraustytis“ ir toliau barbena į klebonijos verandos stiklą. Kai kas patarė ant medžio, kuriame įsikūrė gandrai, daryti smaigalį, kad jie negalėtų ten tūpti. Bet šiuo metu – tai jau pavėluotas patarimas.
Pasak klebono, yra institucijos, kurios gandrus gina nuo žmonių, bet kad žmogų gintų nuo gandrų, tokios nėra.