Velykos - Prisikėlimo ir Žemės budinimo šventė

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 0
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Penktadienis, 22 balandžio 2011

10IMGP0285Kunigaikščių Velykinis stalas

16 a. pradžia. Žygimanto Senojo Kazimieraičio Lietuvos ir Lenkijos karaliaus ir Vladislovo, Čekijos ir Vengrijos karaliaus šventinis stalas:

tradicinis keptas įdarytas avinėlis, kurį valgė tik aukštuomenės, dvasininkijos nariai ir damos;

ant kiekvieno stalo kampo dedama po keptą elnią, įdarytą paukštiena ir papuoštą paauksuotais ragais. Tai – keturių metų laikų simbolis;

dvylika keptų šernų, įdarytų paršiukais, kumpiais, tai – 12 mėnesių simbolis;

aplinkui stalą išdėliojama 365 ragaišiai, įvairiais įdarais įdaryti pyragai, mozūrai, puošti meduje virtais vaisiais. Viduryje stalo puikuojasi minkštos bobos, ornamentuotos tradiciniais ornamentais, tai – dienų  skaičiaus simbolis;

12 paauksuotų kibiro dydžio statinaičių su įvairiausiu vynu, tai – 12 mėnesių simbolis;

52 mažesnės sidabrinės statinaitės su Italijos, Ispanijos, Kipro vynais, tai – savaičių skaičių metuose atitinkantis simbolis;

365 buteliai Vengriško Tokėjaus rodė dienų skaičių metuose;

tarnams būdavo pateikiama 8 760 kvortų midaus, tai – valandas atitinkantis simbolis.

Paruošė Elektrėnų literatūros ir meno muziejaus etnologė Ona Rasutė Šakienė

Žemaičių Velykos

Didžiosios pavasario šventės ,,Velykų“ pavadinimą žemaičiai kildina iš senojo žodžio ,,velkinis‘‘, kuris reiškia pirmą pavasario kiaušinį.

Sakoma, kad žemaičiai pirmieji iš savo protėvynės į Europą atsinešė prijaukintus naminius vištinius paukščius. Jie dar mena patį archajiškiausią kiaušinių marginimo būdą – nudažę kiaušinį svogūnų lukštais, jį užkasa 3 minutėms į skruzdėlyną. Šie velkiniai turėjo magiškos apsauginės galios, todėl juos Lado dieną įkasdavo į savos žemės keturis kampus, juos laikydavo ištisus metus, juos dėdavo į statomo trobesio, tvarto, klėties pamatus.

1-oji šv. Velykų diena – Ugnies diena

Tą rytmetį visi galintys renkasi į bažnyčią, kad pagarbintų Prisikėlimo šventę. Giedamas himnas, einama procesija aplink bažnyčią. Seniau, kai kur dar ir dabar šis paprotys yra išlikęs, prieš procesiją eina ,,Žydai“. Jie visaip gieda, trukdo žmonėms melstis, susikaupti, todėl gauna lazdų, bet jie tam būna pasiruošę – į kupras prisikišdavo skudurų, šiaudų, ant galvos dėdavosi daug kepurių. Velykų rytmetį po mišių yra šventinamas maistas, seniau žemaičiai mėgo šventinti specialų pyragą, vadintą boba.

Grįžę visi sveikinasi su šventėmis ir sėdasi prie šventinio stalo. Pagrindinis pirmos dienos valgis yra keptas kumpis. Tam dabar dažniausiai yra naudojamas veršelio kumpis, seniau, ypač Žemaitijoje, buvo naudojamas specialiai paruoštas avienos kumpis. Turtingesnieji kepdavo įdarytą ėriuką, įdarui buvo naudojama aviena su gausybe prieskonių.

Įdomus jau išnykęs paprotys – Velykų rytmetį ant stalo dėti gražiai paruoštų, puikiai išrūkytų, net svogūnų lukštais nudažytų, lašinių. Daržovių nebuvo. Buvo naudojami įvairiais būdais paruošti krienai: balti stiprūs, rausvi, dažyti burokėlių sunka, sumaišyti su obuolių tyre ir grietine vaikams.

Ant šventinio stalo, kaip ir šiandien, turėjo būti sviestinis ėriukas, pyragai, margučiai. Gėrimų naudota daug. Buvo ruošiamos įvairios trauktinės, midus, alus, gira, gaivos.

Valgymas prasideda tėvo padalinto kiaušinio valgymu, margučių daužymu, tai apeiginis veiksmas, kurio metu buvo tikima, – kieno stipriausias kiaušinis, tas bus laimingas ir sveikas visus metus.

Pirmąją Velykų dieną negalima svečiuotis, net garsiai rėkauti, vaikams buvo draudžiama išdykauti. Ugnies dieną reikėjo kūrenti ugnelę, ją saugoti, globoti, kad supykusi nepadarytų bėdų.

Vakare buvo valgoma šventinta boba su vyšnių uogiene. Stalai švenčių metu buvo puošiami pirma žaluma, išsprogusių berželių, kačiukų puokštėmis, margučiams sudėti buvo daromos specialios eglutės, jie dedami ant išdaigintų javų želmens.

2-oji  šv. Velykų diena – Perkūno diena

Šventoriuje prie bažnyčios ir kiemuose būdavo šaudoma į dangų, mušami būgnai, kad padėtų Perkūnui išvaryti piktąsias dvasias.

Valgiai būdavo mėsiški, greta likusių vakarykščių buvo dedama šaltiena, rūkytos dešros, rūkyti liežuviai prieskoniuose, baltoji velykinė kiaulienos dešra, krienai, įvairūs ragaišiai, pyragai, bandos.

Šią dieną žmonės jau ėjo į svečius, dovanų nešėsi margučių, lankė gimines, kaimynus, vaišinosi, gyrė vieni kitų maistą, šeimininkes.

Vaikai vaikščiojo kiaušiniauti. Jie mokėjo įvairių maldelių, lankė krikšto tėvus, tetas. Paskui visi erdvesniame kieme ar troboje rinkdavosi kiaušinių ritinėjimui. Čia būdavo daug emocijų ir juoko.

Jaunimas ,,dėdinėdavo“ – ėjo pas mergas kiaušiniauti. Jeigu kuri neturi kiaušinių, arba tyčia jų neduoda, tą bernai nutveria ir veda į vištidę, į vištos gūžtą perėti. Dzūkijoje mergoms po langais giedodavo ,,Vyną“, paskui pavakarę rinkdavosi pasilinksminimui. Šokiai ir dainos skambėjo kiekviename kaime.

3-oji  šv. Velykų diena –  Gegutės diena

Tą rytą šeimininkė neša į bažnyčią šventinti vištą. Namie tą vištą nudobdavo lazda, pjauti negalima, su ja apeidavo visą kiemą, namus, tada atiduodavo šeimininkei, kuri vištą nupešdavo ir gamindavo apeiginį tos dienos valgį.

Tą dieną turtingesnieji ant stalų dėjo antis, žąsis, kas galėjo, net keptus povus, tetervinus, karvelius. Neturtėliai labai mėgo troškintus žvirblius, sakoma, kad jie labai skanūs.

Ant stalų, greta vakarykščių valgių, tiekiama miduje su grietine ir kiečiais troškinta višta, kurią prie stalo dalindavo tėvas. Mergaitėms, kad ištekėtų, tekdavo sparneliai, berniukams, kad geri kariai būtų, tekdavo šlaunelės, motinai, kad visus gerai prižiūrėtų, tekdavo kaklas, o tėvui, kaip šeimos galvai, aišku tekdavo galva. Tik po to jau buvo valgomos likusios vištienos dalys. Po ritualinio valgio daugiau nieko nebuvo galima valgyti, reikėjo greitai bėgti ant sūpuoklių suptis.

Pavasarinis supimasis sūpuoklėse kitose Lietuvos vietovėse prasidėdavo anksčiau, nelaukiant Gegutės dienos, tačiau žemaičiai buvo ilgai išlaikę šį paprotį ir anksčiau niekas sūpuoklių nestatė. Suptis turėjo visi. Šia apeiga buvo tikimasi darnos šeimoje, laimės, sėkmės darbuose, sveikatoje ir derliuje. Jeigu kas nors nelaimingai iškrenta iš sūpuoklių, tais metais turėjo ypač saugotis –  jam grėsė nelaimės, ligos. Įsisupti stengėsi kuo aukščiau, kad derlius būtų vešlesnis.

4-oji  šv. Velykų diena – Lado diena

Šį rytmetį nešė į bažnyčią šventinti Velykę, šis paprotys jau užrašomas tik Žemaitijoje. Tai specialus apeiginis valgis, kuris daromas tik Velykų šventei, iš ožkos, avies, arba, jeigu jų nėra, ir iš karvės pieno varškės. Varškė pertrinama su medumi, kietai virtais kiaušinių tryniais, įvairiais džiovintais vaisiais, riešutais ir paslegiama prieš Velykas, yra laikoma rūsyje šaltai. Šį patiekalą labai mėgo vaikai, jaunimas.

Lado dieną ant šventinio stalo jau nėra mėsos. Tai – žuvies diena. Valgoma įvairiai paruošta, įdaryta, lašiniuose kepta, troškinta lydeka arba kita turima žuvis. Suvalgius žuvies, jau galima gardžiuotis Velyke, užgeriant spanguolių gaiva.

Šią dieną einama į laukus lalauti. Eina visa šeimyna, pučia ragus, groja dūdelėmis iš žilvičio, tarškina tarškynėmis, muša būgnus. Taip buvo skelbiamas pavasaris ir talkinama Perkūnui, išvarant vėles ir dvasias iš savos žemės. Lalautojai kviesdavo dangaus ir žemės galias, tuo lemdami gerą būsimą derlių. Jeigu susitikdavo kitą būrį lalautojų, būtinai laistėsi vandeniu. Aukštaitijoje vandeniu buvo laistomasi kelias dienas, bet ne taip gausiai. Laistytis vandeniu pavasario švenčių metu buvo galima dažnai, tai buvo augmenijos skatinimo būdas, apsivalymo ritualas.

Apeiginis kiaušinio simbolis

Kiaušinis, kaip ritualinis simbolis, turi panašias galias kaip ir grūdas – iš savęs sugeba išauginti gyvybę. Kiaušinis – žemdirbio ūkio atributas. Apeiginiai kiaušiniai dažnai sutinkami kalendorinėse šventėse. Kiaušinis buvo laikytas gyvybinės galios, sveikatos, augimo šaltiniu. Lietuvoje yra žinomos sakmės apie anties kiaušinį, iš kurio radosi pasaulis. Dažymui dažniausiai buvo naudojamos juoda žemės, rausva, gelsva ugnies spalvos. Tai archaiškiausių spalvų derinys. Vėliau, atsiradus spalvų paletei, imta naudoti ir kitas, ryškias spalvas.

Ant kiaušinių pieštos, skutinėtos saulutės, žvaigždutės – šviesos simboliai, žalčiukai – gyvybės budinimo simboliai, paukščio pėdelės, kaip deivės Laimos, lemiančios žmogaus dalią, pėdsakai. Visi jie vaidino apsauginį vaidmenį žemės budinimo procese, lėmė ateinančių metų sėkmę žemdirbiui.


Share

Komentuoti

Už komentarų turinį atsako komentarų autorius. Įspėkite kronikos redakciją, jeigu pastebėsite netinkamus komentarus: kronika@remo.lt


Apsaugos kodas
Atnaujinti

Copyright 2011. Joomla 1.7 templates.