Giesmę gerklėje mirtis uždarė

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 0
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Penktadienis, 25 vasario 2011
Julija KIRKILIENĖ

fghftysusuhukigud„Aplink mano galvą čiulbėdama skraidė dar gyva liaudies daina, augo ir žydėjo papročiai, apeigos, tikėjimai, anksti pradėjau dirbti visus darbus, kuriuos reikėjo dirbti žemės žmogui. Maudžiausi kalboje, virš kurios dar nekybojo grėsmingas kitos kalbos debesis.
Kaip dabar suprantu, gyvenimas nebuvo lengvas. Lengvo gyvenimo ir nėra. Bet man atrodo, buvau laimingas“. J. Marcinkevičius (Amžino rūpesčio pieva: eilėraščių rinktinė 1962 – 2004)
Kiekvienoje epochoje gimsta savas Šauklys, kuris padeda žmonijai eiti į Pažadėtąją žemę. XX ir XXI amžiaus sandūroje mums teko laimė gyventi kartu su poetu Justinu Marcinkevičiumi, padėjusiam Lietuvai ateiti į Nepriklausomybę, į Pažadėtąją žemę.  „Pažadėtoji žemė,- rašė Poetas, - mano supratimu, – žemė, į kurią įsikirtome ir laikomės. Ėjimas į ją nėra vienkartinis reiškinys. Tai nuolatinis ėjimas. Tame kelyje yra visko – ir duobių, ir klystkelių, ir sąmoningo to kelio naikinimo arba kreipimo kitomis linkmėmis. Pažadėtoji žemė – ne mano išrasti žodžiai. Tai Biblijos sąvoka. Tai žemė, į kurią Mozė vedė izraelitus – savo tautą per Sinajaus dykumą net 40 metų. Gal ir mūsų jaunimui dar teks paklaidžioti, o paskui gal sugrįš“.
Likome eiti vieni, be savo Dainiaus, bet turėdami iš ko mokytis. Ir eisime. Atsisveikinus su didžiuoju Poetu, pamatėme, kad Elektrėnai irgi turi savo marcinkevičius, įkvėpimo minutę galinčius išreikšti gilią mintį. Viena jų – Genovaitė Žigutienė, antras – poetas iš Elektrėnų Rimvydas Stankevičius, neseniai išleidęs naują poezijos knygą „Patys paprasčiausi burtažodžiai” ir šių metų  Knygų mugėje apdovanotas Jurgos Ivanauskaitės literatūrine premija.
Skaitytojams siūlome susipažinti, kaip mūsiškiai poetai atsisveikino su didžiuoju Poetu Justinu Marcinkevičiumi:

Netektis
Atrodo – užkasėm medžius,
Šviesiausią spindulį nukirpom.
Vėl lauksim šimtmečius  gūdžius,
Kol geležis iškils paviršiun,
Kol išsigryninsim žodžius,
Iš meilės arklą nusikalę,
Išversim tiesią, gilią vagą -
Be trupinio apgaulės ir klastos.
Netekome akių šviesos,
Bet liko priesakas -
DORAI GYVENTI.

Genovaitė Žigutienė

Poeto Rimvydo Stankevičiaus kalba, pasakyta prie Poeto Justino Marcinkevičiaus karsto Lietuvos mokslų akademijos salėje:
„Aš prašau – tik nesumindžiokit širdies”, - prašė Poetas. Šiandien aš to prašau dar kartą. Šiandien – jau aišku kiekvienam – šis žmogus jungė Lietuvą. Skirtingas kartas, skirtingas pažiūras... Ką jau kalbėti apie literatūros kartas bei židinukus, kurie, nepaisant parodomųjų dvikovų, visuomet buvo vieninga, darni gentis... Jis pats ir buvo tas tėvas, iš savo paties eilėraščio, barantis vaikus, išsidalinusius pasaulį, o dabar – nebežinančius kaip sudėti. Su meile tiems vaikams. Su meile tam pasauliui. Justinas Marcinkevičius toks buvo ir tebėra. Apie tai byloja ir žmonės, ties jo karstu vėl pamiršę savo titulus, socialines kastas, savo egoizmą, esamas ir įkalbėtas skolas viens kitam, esamas ir kalbėtas kaltes viens kitam, visi vėl tapome Justino Marcinkevičiaus lyriniais subjektais – tiesiog tauta, tiesiog Lietuva. Apie tai byloja juodu kaspinu perrišta valstybinė vėliava. Užrišta gedint ne valdovo – Poeto. Tai – ženklas. Kad ir gedulu išreikštas, kad ir tokią liūdną akimirką – vilties ženklas. Įrodymas, kad paskutinis Poeto kreipimasis į tautą Nepriklausomybės dieną – buvo išgirstas. Vėl po daugelio metų suklusome ties šalies siela, kurią buvome pamiršę esant. Supratome, kaip labai esame jos išsiilgę. Išsiilgę rupios lietuviškos meilės, glūdinčios grumste, rugio varpoje, vaiką krūtimi maitinančioje moteryje, išsiilgę gaspadoriškumo jausmo, harmonijos, kuomet ant kasdienio stalo telpa ir duona, ir Dievas. Šiandien tokios Lietuvos po kojomis mes neturime. Bet turime ją Justino Marcinkevičiaus knygose – kaip dar nepradėto kurti statinio brėžiniuose. Manau, tokia Lietuva, kokią jis dainavo – vienintelis prideramas paminklas šiam Žmogui – dabar jau visi matom – turinčiam galios savo mirtimi prikelti mus Lietuvai, prikelti gyvenimui.“
Poeto Justino Marcinkevičiaus išėjimui neliko abejingi ir svetainės www.kronika.lt lankytojai. Jie taip atsisveikino su Dainiumi:  
Visi mes Tarybų Sąjungoje gimėme ir augome – dauguma priklausėme partijai, dauguma buvom spaliukais, pionieriais!!! Nežinau nė vieno žmogaus, kuris būtų labiau atsidavęs Tėvynei kaip Justinas Marcinkevičius...
Jis mokėsi toje pačioje gimnazijoje kaip ir aš... Kilęs iš mano gimtojo krašto, visų mylimas ir gerbiamas žmogus. Jis nepamiršo nei savo gimto krašto, nei visos tėvynės. Garsino ir dirbo Lietuvai visą gyvenimą.
Pritariu Tamstos nuoskaudai ir sielvartui, bet Jis, Justinas Marcinkevičius, buvo kas buvo, bet tokios MEILĖS LIETUVAI ir ŽMONĖMS niekas iš mūsų nesugebėjo išreikšti ir pateikti, nors mylime Lietuvą ne mažiau už Poetą. Tai buvo ir LIKS ŽMOGUS IŠ DIDŽIOSIOS RAIDĖS. Čia mano nuomonė, nebūtinai ji turi sutapti su Tamstos, bet manyčiau pritarsite, kad visa Lietuva  gieda J. Marcinkevičiaus eiles.
Pagrindinės temos J. Marcinkevičiaus poezijoje: Tėvynė, tauta, žemė, duona, kalba, motina ar pan. Už šių žodžių Justinas Marcinkevičius jautė gyvybę – tautos dvasią, siekė ją perteikti, neleido savo skaitytojams užmiršti, kad ši dvasia yra, pats savo kūryba ją gaivino.
O eilės. KAIP LAISVĖ. Aš jau nepakeliu minčių apie tave!/ Kaip obelis, apsunkusi nuo vaisių/ Užlaužiu tragiškai nusvirusias rankas/ O tu sakai: stovėk, kaip stovi laisve!/ O nesibaigianti kelionė į Tave!/ Jau kaip akmuo šalikelėj sukniubęs/ Aš pilku vakaru lyg samanom dengiuos,/ O tu sakai: eik taip, kaip eina laisvė!/ Tai uždaryk mane, Tėvyne, savyje/ Kaip giesme gerklėje mirtis uždaro,/ Taip, kaip uždaro vakarą naktis,/ O tu man atsakai/ Aš – tavo laisvė!
Iš lietuviškos dirvožemio velėnos išaugęs, lietuviško kaimo išmintimi patręštas, sodžiaus dainomis laistytas – sodrius lietuviško žodžio vaisius davė..
Šviesaus atminimo Lietuvos Dainiui.
Share

Komentuoti

Už komentarų turinį atsako komentarų autorius. Įspėkite kronikos redakciją, jeigu pastebėsite netinkamus komentarus: kronika@remo.lt


Apsaugos kodas
Atnaujinti

Copyright 2011. Joomla 1.7 templates.