Sausio 13-oji ir ši diena

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 0
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Trečiadienis, 12 sausio 2011

Saulius Pečeliūnas

Nepriklausomybės Akto signataras, Seimo narys

Kai buvo aišku, ką daryti

Faktais ir prisiminimais iš 1991-ųjų metų sausio dienų dalijamės kaip bendru tautos išgyvenimu. Žuvusiųjų ir sužeistųjų giminės ir artimieji buvo paliesti skaudžiausiai, o kiekvienas Lietuvos gyventojas tas naktis ir dienas išgyveno savaip.

Mažiausiai kalbėta apie profesinius išgyvenimus. Juk ne visi buvo prie Parlamento, Televizijos bokšto, Televizijos ir radijo komiteto. Tūkstančiai žmonių tuomet paprasčiausiai dirbo ir atliko savo profesinę pareigą Lietuvos miesteliuose, kuriuose dar garavo pusę šimto metų įspaustos komunistų valdžios pėdų liekanos.

Nebuvo lengva, daugelis turėjo savo darbo vietose įrodinėti, kad tai kova už Lietuvos laisvę. Tai buvo apsisprendę valstybės piliečiai, kuriems nereikėjo sakyti, ką turi daryti. Apie juos nerašys ir nekalbės istorikai, žurnalistai, jie liks nežinomi, bet tai dalis tų žmonių, kurie visais laikais buvo ir bus ištikimi savos valstybės laisvės sargai ir kūrėjai.

Apie išdavikus nutylime

Minėdami Sausio 13-osios įvykių dvidešimtmetį dažnai girdime kalbant, kad žmonės gynė pastatus. Institucijos tarsi pradingsta šioje prisiminimų epopėjoje. Nemanau, kad tai teisinga. Žmonės gynė ne pastatus, o institucijas – Lietuvos parlamentą, jo narius, radijo ir televizijos darbuotojus, retransliuotojus. Institucijos yra ne pastatai, o žmonės. Kai jie išvaikomi, sunaikinama institucija. Pastatas tai tik fiziškai matomas simbolis. Ne jis svarbus, gynėme tas institucijas, kurios buvo mūsų akys, balsas pasauliui. Žmonės buvo svarbūs. Šito suvokimo trūksta. Nors gal ir gerai, kad savo mintyse sutapatiname tuos dalykus Bet kartais reikia juos ir atskirti.

Aišku, galima sakyti, kad ir Parlamente ir Vyriausybėje tuomet visokių žmonių buvo. Visur yra visokių. Kai kurių jų tą naktį darbo vietoje, t.y. Parlamente, nebuvo. Tai jų sąžinės reikalas. Tačiau daugelis parlamentarų tomis dienomis nei miegojo, nei galvojo apie namus. Čia gyvenome, nusiprausdavome prausykloje ir dirbome, neišeidami iš pastato tris savaites. Parlamentas – „Lietuvos širdis“ garbingai ir drąsiai atliko jam likimo skirtą misiją, todėl ir buvo ką ginti. Neužmirškime, kad kartu su savanoriais ir šauliais priesaiką davė ir parlamento nariai. Ne visi, kelios dešimtys tomis dienomis prisiekė kaip savanoriai. Tai buvo savaime suprantama. Parlamento nariams atlikti pareigą – čia nėra ko girtis, bet nereikia to užmiršti. Nes tuo metu buvo ne tik pasiryžusieji atiduoti gyvybę, buvo ir išdavikų. Dar ir šiandien mažai žinoma apie Vyriausybės posėdį, kuriame buvo priimtas lemtingas kainų pakėlimo sprendimas, mėginimai K.Prunskienę dar kartą „užkelti ant arklio“, vidaus reikalų ministro nurodymai kritiniu momentu ir taip toliau. O kodėl? Ir apie tai reikėtų kalbėti.

Krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisijoje, kurios pirmininko pavaduotoju buvau, pagal tuometinį Aukščiausiosios Tarybos reglamentą buvo skirta 14 vietų, o buvome tik 7. Pasibaigus pučui susidarė konkursas į šią komisiją... Sausio įvykių metu žinojo visi, kad šios komisijos narių niekas netardys, iš karto statys prie sienos. Mes buvome parengtuose sąrašuose sunaikinimui. Nei smerkiu, nei ką nors giriu, toks buvo laikas. Ir būti vienoje ar kitoje pozicijoje reiškė labai aiškų apsisprendimą.

Trečdalis ir kiti

Ar šiandien tauta elgtųsi taip pat, kaip prieš dvidešimt metų, jeigu būtų tokia pati Sausio įvykių situacija? Pastaruoju metu to dažnai klausiama ir atsakoma, kad tauta pasielgtų taip pat.

Nežinau, ar taip pat. Istorijoje turime pavyzdį 1940-uosius  metus. Ar po kryptingos propagandos, valstybės ir jos vadovų niekinimo nepasikartotų panašus scenarijus?  Amžininkai prisimena, kaip anuomet Kaune kai kurie žmonės atvirai džiaugėsi atėjus sovietų kareiviams ir trynė rankomis: „Ot įkirtom Smetonai“. Nepagalvodami, ką sako. Įkirto sau ir savo valstybei ją prarasdami.

Šių dienų situacija su paleckinėm ir paksinėm inspiracijom, dalies žiniasklaidos niekinamuoju tonu psichologiškai gali paveikti žmones ir, siekdami asmeninių egoistinių tikslų, vedini keršto ar pykčio, nueitų nežinia kur.

Lietuva laikosi ant trečdalio savo piliečių pečių ir tikėjimo, nes, kaip rodo atliktų apklausų rezultatai, du trečdaliai nori duoti kyšius, pusė gyventojų ilgisi sovietizmo. Tai natūralu. Ir prieš dvidešimt metų valstybės nepriklausomybę gynė ne visi, o patys geriausieji. Tikrai ne visi jie apdovanoti medaliais, ne visi ir norėtų būti apdovanoti, nes savo pasiaukojimą supranta kaip pareigą, kurią turėjo atlikti ir tiek.

Visgi labai norėtųsi vieno: kol gyvi Sausio 13-osios liudininkai užrašytų kuo daugiau apie šiuos lemtingus Lietuvai įvykius. Užsienio žurnalistai tuomet mus pirštais badė, kodėl mes neužsirašinėjame, bet atsakydavome, jog neturime laiko.

Istoriją dažnai rašo tie, kurie nedalyvavo įvykiuose. Šįkart yra ir kita galimybė.

Share

Komentuoti

Už komentarų turinį atsako komentarų autorius. Įspėkite kronikos redakciją, jeigu pastebėsite netinkamus komentarus: kronika@remo.lt


Apsaugos kodas
Atnaujinti

Copyright 2011. Joomla 1.7 templates.