Sausio 13-oji - Laisvės gynėjų diena

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 0
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Penktadienis, 07 sausio 2011

Sausio 13-ąją istorijon jau nustūmė dvi dešimtys metų, kuriuos mes gyvenome be Jų, tą naktį žuvusių, bet Nepriklausomoje savo šalyje.

Užaugo jau tą naktį gimę vaikai, amžiams išėjo jų seneliai. Tik gyvenančių ir kuriančių savo šalies ateitį  atmintyje ta naktis, tos sausio dienos, išliks kaip slenkantys kino kadrai. Ir vis dar randame kažką naujo ir įdomaus, ko nesužinojome per du dešimtmečius. Šį kartą dėkojame iš Vievio kilusiam muzikui, profesoriui Tadui Šumskui, kad sutiko apie tų dienų įvykius prisiminimais pasidalinti su mūsų skaitytojais.  
Jo vadovaujamam chorui pirmą kartą teko atlikti kūrinį, žuvusiojo Rolando Jankausko tėvo sukurtą budint prie mirusio sūnaus. Apie tai nedaugelis ir žino, tik Nepriklausomybės akto signataras, garbės savanoris Algirdas Patackas savo prisiminimuose buvo užrašęs:  
Rolandas JANKAUSKAS, 22-jų. Aukštas, stiprus. Iš KTU buvo paimtas tarnauti laivyne. Grįžęs, už poros mėnesių žuvo po ratais šarvuočio, kurį vairavo tie, su kuriais kartu tarnavo. Kilęs iš inteligentiškos šeimos. Tėvas, chorvedys, po sūnaus žūties parašė jam skirtą muzikinį kūrinį.

Sausio 13-osios pirmasis smuikas

prof. Tadas Šumskas

SWScan0000200016gfhfgjdjPrisimenant dvidešimties metų senumo laikus, su nuostaba tenka pastebėti, kad visi pagrindiniai to laikmečio įvykiai, žmonių poelgiai, pokalbiai, mintys palengva virsta viena patetiška emocine būsena, kurios jau niekam kitam nepasiseks pergyventi iš naujo.
Gal ir gerai, kad nereikėtų daugiau patirti anų dienų košmaro, bet truputį savanaudiškai gaila tų, manau, daugelio iš mūsų išgyventų  „prasmingų“ gyvenimo  akimirkų, apie kurias kada nors žvejyboje su būsimu anūku galėsime kukliai padiskutuoti.
Lietuvos muzikos ir teatro akademija šioje revoliucinėje Lietuvos atgimimo simfonijoje neabejotinai grojo pirmu smuiku. Tuometinėje konservatorijoje  pradėjau dėstyti 1976 m. kartu su iškiliausiais XX a. lietuviškos  muzikos korifėjais. Mano choro dirigavimo katedros kolegomis buvo profesoriai Konradas Kaveckas, Antanas Karosas, Klemensas Griauzdė, Jonas Motiekaitis, Povilas Bekeris, Antanas Jozėnas, Lionginas Abarius, Adolfas Krogertas, Hermanas Perelšteinas ir kiti. Tai jie išsaugojo lietuviškos dainos darnų skambesį, tai jie tvirta ranka valdė mūsų Dainų švenčių pulsą, tai jie apgynė J.Naujalio „Lietuva brangi“. Šalia gi, kitose konservatorijos katedrose, kolegiškai darbavosi bene visas Lietuvos Sąjūdžio žiedas: profesoriai Vytautas Lansbergis, Vaclovas Daunoras, Julius Juzeliūnas, Osvaldas Balakauskas, Bronislovas Genzelis, Arvydas Juozaitis, Arūnas Žebriūnas ir kt. Tai jie šimtatūkstantinių mitingų metu ant Vingio parko estrados dirigentų pakylos „dirigavo“ visai Lietuvai, tai jų rankose tomis gūdžiomis 1991 m. sausio  dienomis buvo Lietuvos pulsas, tai jie apgynė V.Kudirkos „Lietuva, Tėvyne mūsų“.
Sunkiausia netektimi Lietuvos žmonėms tuomet buvo Lietuvos radijo ir televizijos ir Televizijos bokšto užgrobimas. Tikėjomės blogiausio tolimesnio scenarijaus, kuriam galėjo pasipriešinti tik vieninga, koordinuojama tautos jėga. Todėl ypač godžiai klausydavome paskutinių žinučių su kompozitoriaus M. Urbaičio legendiniais šaukiniais (bene skambančiais ir šiandien per Lietuvos nacionalinį radiją) per Kauno Sitkūnų stoties trumpabangininkų radiją, kuris dar buvo likęs neužgrobtas. Tarp žinių per radiją skambėdavo ir patriotinės dainos bei lietuviška muzika, kurią dažniausiai parūpindavo Kauno plokštelių kolekcininkai bei estrados dainininkai. Šios muzikos buvo likę  nedaug, nes visi garso įrašų fondai buvo okupantų rankose.
Tuometinės konservatorijos choro dirigavimo katedroje dirbo jau tuo metu gerai Lietuvoje žinomas pedagogas, dirigentas Bronislovas Jankauskas. Jis vadovavo Vilniaus „Elektronikos“ vyrų chorui, o vėliau buvo žymaus Vilniaus universiteto mišraus choro meno vadovu. Dar prieš kelerius metus, 1988 m. liepą, man teko didelė garbė kartu su B. Jankausku ir kitais žymiais Pabaltijo dirigentais diriguoti studentų dainų šventėje „Gaudeamus“ Vilniuje. Jai pasibaigus Lietuva atidavė pirmąją savo meninę auką  Atgimimui: su paskutiniu akordu Vingio estrados dirigento pakyloje visų akivaizdoje ant mano rankų mirė vyriausias šventės meno vadovas ir dirigentas prof. A. Krogertas.
Prisimindamas Sausio 13-osios laikotarpį gerai pamenu, kad buvau labai prislėgtas kolegos Broniaus sūnaus – Lietuvos didvyrio Rolando Jankausko tragiškos mirties. Po kelių dienų atėjęs į konservatoriją, radau man adresuotą sulankstytą pageltusio gaidų popieriaus skiautę. Drebančia ranka, pieštuku, buvo parašyta: „Mielas Tadai, jei gali, atlik...“ Kitoje pusėje buvo tomis sunkiomis minutėmis sukurtos dainos „Už Lietuvą“ melodija pagal nemirtingus Maironio žodžius. „Pastiprink, didis Dieve, mus atremti priešo puolimus... Ją bočių bočiai amžiais gynė, už ją ir jų vaikai kovos...“  
Valandėlę sėdėjau sukrėstas ir apsipylęs ašaromis, bet po to staigiai suieškojau vargonininką Bernardą Vasiliauską ir suderinau per monsinjorą Kazimierą Vasiliauską galimybę Arkikatedroje su choru, pritariant vargonams, pusiau slapčia, padaryti dainos radijo įrašą. Sunkiausia buvo rasti dar veikiančią garso įrašų studiją, kuri galėtų atvažiuoti su savo aparatūra. Žmona Daiva keletą metų yra dainavusi prof. A. Jozėno vadovaujamame „Vilniaus“ chore, kuris tuomet priklausė vienai aklųjų draugijai, tad ji patarė susirasti (be telefonų) įrašų studijos darbuotoją Aldoną Stasiulienę, kurios aklas vyras buvo akordeono virtuozas ir geras mano pažįstamas. Jau kitą dieną rinkomės į Arkikatedrą po vidurnakčio, akylai stebėdami, ar aplink nėra „kokių įtartinų tipelių“. Susirinko mano vadovaujamas Lietuvos konservatorijos kamerinis choras (virš 40 dainininkų), vargonininkas prof. B. Vasiliauskas ir trys aklųjų  garso įrašų studijos darbuotojai su vienu geriausiu pasaulyje juostiniu „Tanbergo“ magnetofonu. Ko gero, niekada taip karštai ir susikaupęs nedirigavau chorui, nes per du kartus atlikome mano aranžuotą didingą B. Jankausko kūrinį, o daugelis studentų dainuodami vos tramdė savo jausmus. Jau kitos dienos popietę per Lietuvos  radiją išgirdome mūsų atliekamą „Už Lietuvą“, kuris buvo, manau, labai savalaikis, kuklus darbas Lietuvai, užuojautos ir stiprybės gaida dabartiniam Lietuvos tremtinių choro „Laisvė“ vadovui, kolegai Bronislovui Jankauskui – Lietuvos patrioto Rolando Jankausko tėčiui.

Pirmyn į kovą!

Pirmyn  į kovą už tėvynę,
Už brangią žemę Lietuvos!
Garbė tėvams, kurie ją gynė
Ir kas už ateitį kovos!
Pastiprink, didis Dieve, mus
Atremti priešo puolimus!

Už mūsų žemę numylėtą,
Už bočių – milžinų kapus,
Už brangų vardą paveldėtą,
Kursai garsus pasauly bus,
Palaimink,Viešpatie galingas,
Lietuvių pastangas teisingas.

Pirmyn gi, vyrai, už Tėvynę,
Už brangią žemę Lietuvos!
Ją bočių bočiai amžiais gynė,
Už ją ir jų vaikai kovos!
Pastiprink, didis Dieve, mus
Atremti priešo puolimus.

Kur senas miestas Gedimino,
Kur eina Nemunas platus,
Kur mūsų vytį priešai žino,
Kas drįs užpulti tuos kraštus?
Palaimink, Viešpatie galingas,
Atremti audras pragaištingas!

Žodžiai Maironio
Share

Komentuoti

Už komentarų turinį atsako komentarų autorius. Įspėkite kronikos redakciją, jeigu pastebėsite netinkamus komentarus: kronika@remo.lt


Apsaugos kodas
Atnaujinti

Copyright 2011. Joomla 1.7 templates.