Gyvenimas tarp gerų žmonių

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 0
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Penktadienis, 19 lapkričio 2010

BrazieneJulija KIRKILIENĖ

Devyniasdešimt penktuosius gyvenimo metus pradėjusi Petronėlė Parulytė-Brazienė sako, kad ilgo gyvenimo paslaptis yra ne tai, ką žmogus valgo, bet tai, kaip jis mąsto. Per ilgą prie įvairiausių valdžių pragyventą gyvenimą ji niekada su niekuo nesipyko, o stengėsi kiekvienam gyvenimo kelyje sutiktam žmogui padaryti kiek galima daugiau gero.

Taip senolei – geram žmogui – visi geri, begyvenant tarp gerų žmonių, baigiasi jau ir šimtmetis. Ji turi puikią atmintį ir iškalbą, dar ravi daržą, lesina vištas ir surenka kiaušinius. Valgo viską, per šventes neatsisako taurelės – virškinimui pagerinti.

Į pasaulį Petronėlė atėjo prieš pat Rusijos revoliuciją, per I Pasaulinį karą, kuris neaplenkė ir jos gimtųjų Mijaugonių. Augant tarp dviejų seserų ir keturių brolių,  basakojės vaikystės prisiminimuose išliko kare žuvusiųjų kareivių laidotuvės, per tvorą stebėtas ponų gyvenimas Mijaugonių dvare.

Vos tik ūgtelėjusi žvitrioji Petrutė su seserimis uogavo, grybavo Strošiūnų šile, o surinktas gėrybes nešė parduoti į Žaslių geležinkelio stotį, taip palengvindama tėvams auginti septynias atžalas. Kartu su seserimis į viršų stiebėsi ir keturi broliai, kuriems paaugus, Parulių gyvenimas palengvėjo. Šeima jau turėjo ne vieną karvutę, o grietinę Petronėlė traukiniu į Kauną parduoti veždavo. Patikdavo Kauno ponioms Parulių grietinė, greitai išpirkdavo, nors kartais iš sudaužyto stiklainio susemtą. Broliai tapo eiguliais, tėvai pasistatė namą, pradėjo ūkininkauti. Bet pagerėjusį gyvenimą vėl sutrukdė karas.

Karas palietė ir šalia miško ir geležinkelio nusidriekusio Mijaugonių kaimo gyventojus. Kartą broliai Paruliai namo parvedė kažkur sutiktą iš žudynių vietos pabėgusi žydą. (Yra žinoma, jog žydai buvo šaudomi Strošiūnų miškelyje. Aukos buvo užkastos trijuose keliasdešimties metrų ilgio grioviuose). Petrutė nesuspėjusi suvokti, kodėl žydas užėjo į jų namus, žvilgteli per langą – į sodybą jau eina būrys vokiečių.

Jauna mergina greitai suvokė žmogų įkišti į krosnį, o pati lyg niekur nieko apie puodus sukiojasi, ragina vokiečius pietų palaukti. O širdis, sako, kunkuliuote kunkuliuoja, pati vis į brolius žvilgčioja, kad vokiečius išvestų. Išgelbėtas žmogus, kol gyveno Lietuvoje, atvažiuodavo pas Brazius, vėliau, išvykus į Izraelį, ryšiai nutrūko.

Ne ką lengvesnis buvo ir pokaris. Nors Petrutei piršlių niekada netrūko, bet  likimas jai lėmė sulaukti iš karo sugrįžusio Bernardino Brazio iš Girnakalių kaimo. Persikėlė Petronėlė iš Mijaugonių į Girnakalius, pasistatė ant kalno namus. Nors vyras į rusų kariuomenę tarnauti ėjo, norėdamas nuo represijų apsaugoti šeimą, bet jo šeimai – tėvams, seserims, broliams – pokaris nebuvo ramus. Už Pastrėvio malūninko Jeronimo Stemperecko sūnaus ištekėjusios sesers šeimai buvę pranešta: išvežkime vaikus, tėvai patys pas juos atvažiuos.

Tad Petronėlė vėl ėmėsi sunkios misijos nuo nelaimės išgelbėti vyro sesers šeimą. Jų dukrą Genutę (dabar Genė Dapkevičienė, Elektrėnų bibliotekos direktorė) slėpė kaip galėdama išradingiau. Ir pievose, ir miškelyje slėptuvėse kartu nakvodavo ar mergaitei pokaičio ramiai miegoti liepdavo, bunkerį šakomis užklojusi. Slėptuvė įrengta buvusi ir  po krosnimi kartu su vištomis, ir neįrengtame name uždengta statybinėmis medžiagomis. Visiems atvejams buvo paruoštos slėptuvės, nes slėpti reikėdavo, vos tik pamačius keliu einančius nepažįstamus žmones.

Taip prabėgo pokaris, ėriuką pjaunant tai banditams, tai partizanams. Vėliau gyvenimas buvęs ramus ir gražus. Augo vaikai, abu su vyru buvo darbštūs, visko užtekę.

Vyrą jau prieš porą dešimtmečių senolė palaidojo, o pati vis dar kruta. Džiaugiasi esanti mylima ne tik vaikų, anūkų ar proanūkių, bet ir kaimynų, kurių aplink įsikūrusiuose Girnakalių kolektyviniuose soduose atsirado labai daug. O su kaimynais ji visada gerai sugyvenusi. Ir dabar niekas pro jos namus nepraeina, aplanko, pavaišina gerąją Girnakalių senbuvę ar tiesiog pasikalba, praskaidrina senolės dienas. Tik va kojos nebenori senolės kaip jaunystėje nešioti. Vis pasiremti lazdele tenka. Gerai, kad toli vaikščioti ir nereikia. Lapkričio 1-ąją kapines dar aplankė, žvakutes uždegė. Nors kapinaitės ir arti, bet pėsčia jau nebeėjo – anūkai nuvežė.

O kiek tų dienų liko, niekas nežino. Bet Parulių moteriškoji giminė, pasak Petronėlės Brazienės, ilgaamžė. Brolių jau nebėra, bet seserys visos trys dar gyvena, tik retai susitinka. Dar pagyventi tikisi ir senolė Brazienė. „Ko man negyventi“, - juokauja, - „kai aplink tiek daug gerų  žmonių“.

 

Share

Komentuoti

Už komentarų turinį atsako komentarų autorius. Įspėkite kronikos redakciją, jeigu pastebėsite netinkamus komentarus: kronika@remo.lt


Apsaugos kodas
Atnaujinti

Copyright 2011. Joomla 1.7 templates.