Rašytojas Juozas Kralikauskas (100-osios gimimo metinės)

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 0
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Penktadienis, 24 rugsėjo 2010
fotr10ghjdgfngdn„Per ilgus dešimtmečius mano kūnas gyveno tolimoje šiaurės pašvaisčių Kanadoje, bet dvasia, širdis – tėvynėje.
Aš tikiu į pomirtinio gyvenimo tęsinį ir, jeigu būčiau nusipelnęs dangaus, melsčiau tikrosios laimės – leisti man amžinai būti Tėviškėje: medeliu, krūmu, paukšte, vėjeliu, erškėtrože, tulpe, laumžirgiu, kregžde ar kitaip. Kareivonyse, Piliakalnyje, Kietaviškėse ar Aujėdo ežero nendrėse...“ – rašė Juozas Kralikauskas.
Kareivonys – nedidukas kaimelis Kietaviškių seniūnijoje, visai netoli Elektrėnų. Kaimas gražus savo kalneliais, gyvenvietės išsidėstymu, tolumoje boluojančiu piliakalniu, apie kurio ąžuolus ir slėpiningą tylą kūrė rašytojas J. Kralikauskas. Visuomet jis atsimindavo Didįjį raistą  su atkampiais brūzgynais, vakaro rūkais, mįslingais garsais. Dažnai nubudęs rytais Vilniuje, manėsi aplankęs gimtinę, senąją tėvelių sodybą, parymojęs prie Didžiojo akmens, kur kadaise šventa ugnis kūrenosi, mintyse – vis Kareivonys.
J. Kralikauskas gimė 1910 m. spalio 9 d. (pagal senąjį kalendorių spalio 22 d.) Trakų apskrityje, Žiežmarių valsčiuje, Kareivonių kaime, vidutinio ūkininko šeimoje. Tėvai turėjo 7 smėlėtos žemės hektarus. Tai nebuvo daug, bet labai tvarkingiems tėvams užteko visko, kad išmaitintų savo šeimą. Šeimoje gimė daug vaikų, bet tik keli liko gyvi: „Gimdė ir laidojo, gimdė ir vėl į kalnelį. Ir verkdama įsižadėjo: kai dabar gandrelis apdovanos, vis tiek berniuku ar mergaite, antraisiais metukais nusineš per Sekmines į Vilnių, apeis Kalvarijas, Katedrą, melsis Aušros vartuose. Ir atnešė gandrelis kaip tik mane. Mama su tetule pasikeisdamos nunešė basos mane į Vilnių, apėjo Kalvarijas, meldėsi Katedroje, Aušros vartuose ir pasikeisdamos parnešė atgal į Kareivonių kaimą“. Gal tai ir padėjo, o gal tokia buvo dalia, kad po 98 metų jau garsų Lietuvos istorinių romanų rašytoją J. Kralikauską priglaudė Kietaviškių bažnyčios šventorius. O iki to dar buvo ilgas dvejonių, sėkmių ir nesėkmių kelias.
Dar mažas būdamas Juozukas mėgo stebėti jį supantį pasaulį: dvynius žirgelius virš pirkios stogo, dūzgiančias bites sodely... Gal tokią jautrią širdį paveldėjo iš pamaldžios mamos ar labai išmintingo senelio Mykolo? O gal ir viena, ir kita. Vėliau – piemenuko dalia, mokymasis kaimo mokykloje pas ūkininkus ir klebonijos  salėje, Žiežmarių keturklasėje ir Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijoje. Mokydamasis gimnazijoje pagarsėjo kaip gerų rašinių autorius. Toliau – studijos Simono Daukanto mokytojų seminarijoje, o ją baigus – darbas Veprių, Vaiguvos ir Žiežmarių pradinėse mokyklose, mokslas karo mokykloje ir pedagoginis bei literatūrinis darbas.
Žurnalo „Lietuvos mokykla“ redaktoriaus pavaduotojas, Marijos Pečkauskaitės gimnazijos mokytojas, vadovėlio „Psichologijos įvadas“ autorius – tai tik kūrybinio J. Kralikausko kelio pradžia. Čia pat ir 1940-ieji – metai, paženklinę daugelio lietuvių likimus. Uždaroma M. Pečkauskaitės katalikiška gimnazija, mokytojas J. Kralikauskas lieka be darbo. Padėtis sunki: du maži vaikai, dirbančių šeimoje neliko. Galiausiai jo laukė inspektoriaus darbas Vilkaviškio gimnazijoje, patogus susisiekimas traukiniais. Vos tik pasibaigė mokslo metai, prasidėjo karas, o kartu ir suirutė. Darbas Švietimo ministerijoje, Kauno 9-oje ir 10-oje gimnazijose, ir čia pat 1944 m. Iki to laiko dvi netektys: sūnus ir žmona. Dirbti ir vienam auginti mažąjį antrąjį sūnų būtų nelengva ir taikos metu, o ką jau kalbėti apie karą. Priartėjus frontui, J. Kralikauskui, kaip ir daugeliui jo kolegų, teko apsispręsti: likti ar trauktis. Likus likimas aiškus: tremtis arba kalėjimas, trauktis su mažu vaiku, vadinasi, pasmerkti vaiką ir save nežinomybei. To meto išgyvenimus rašytojas aprašys taip: „Jauteisi kaip žolė, girdėdama dalgio plakimą. Gūdus fronto dundėjimas vis stiprėjo. Nejaugi bėgti? Negi iš namų ir tėvynės? O kur? Bet ko susilauktum likęs? Bene būtum užmiršęs siaubingus ištrėmimus į Sibirą, kokių niekad mūsų istorijoje nėra buvę? Skaudžiame dvejojime užtrukęs, delsęs smaugiančiame kamuolyje iki paskutinės galimybės, galop atsiplėšei nuo visko pradžios – nuo ištakų, šaknų, visumos, betgi ir nuo fronto žarų bei žemės drebėjimų“. 1944 m. liepą J. Kralikauskas, palikęs sūnų motinai, išvyksta iš Lietuvos, žadėdamas greitai sugrįžti...
1996 m. kovo 7 d. ir vėl Lietuvoje. 52 metai išeivijoje – sunkaus darbo, ieškojimų ir atradimų metai. Kanadoje vėl sukurta šeima, namas, geras darbas, sėkminga kūryba, pripažinimas. Atrodytų, ko dar žmogui reikia? Bet širdis, ta nenuorama, mylinti ir atleidžianti, kenčianti ir pasiilgstanti, vis ragino grįžti ten, kur šaknys, kur rytais tekanti saulė apšviesdavo medžių viršūnes, kur, atrodo, girdi visų saviškių balsus. Apsispręsti padėjo antrosios žmonos netektis. Į Lietuvą sugrįžo jau garsus istorinių romanų rašytojas. 23 knygos – tai mokytojo ir rašytojo J. Kralikausko kraitis, 7 premijuoti romanai: „Titnago ugnis“ – jo motinos Justės Bičiūtės slapyvardžiu, „Mindaugo nužudymas“ – Miko Būgos slapyvardžiu, „Įkaitę Vilniaus akmenys“ – Spenglos slapyvardžiu, „Vaišvilkas“, „Tautvila“, „Martynas Mažvydas Vilniuje“... Viena už kitą įdomesnės, tarsi skatinančios skaityti dar ir dar. Paskutinis, 2002 m. išleistas, rašytojo romanas - „Dinastijos žūtis“. Skaitai rašytojo knygas ir vis grįžti į Mindaugo laikus. Regi tai, ko niekada neteko matyti. Aprašyta istoriškai, vaizdžiai, patraukliai. Skaitai ir mokaisi: kalbos, kultūros, pagarbos tradicijai, gamtai, žmogui. Skaitai ir mintimis vis sugrįžti, kiekvienas sakinys kalba apie ją – Lietuvą, apie Tėviškę, Kareivonis, Didįjį akmenį, Piliakalnį...
2007 metais sausio 27 d. visiems laikams rašytojas sugrįžo į Tėviškę.

Danutė Gudelienė,
kraštotyros muziejaus vadovė
Share

Komentuoti

Už komentarų turinį atsako komentarų autorius. Įspėkite kronikos redakciją, jeigu pastebėsite netinkamus komentarus: kronika@remo.lt


Apsaugos kodas
Atnaujinti

Copyright 2011. Joomla 1.7 templates.