Padedantis žmonėms atrasti sveikatą ir laimę

Šį kartą skaitytojus supažindinsime, o kas žino, priminsime apie biomedicinos mokslų daktarą, „Žinijos“ draugijos lektorių, „Žolinčių akademijos“ „Natūropatinės savipagalbos kurso“ autorių ir vedėją Joną Skonsmaną.

Šie Žalgirio mūšio jubiliejiniai metai neįprastai buvo paminėti Žalgirio kaime, Vievio seniūnijoje. Nors šiame kaime įsikūrusios vos 3 sodybos, bet keliu per rudeniškai gražų Panerių mišką ten žmonės užsuka įvairiausiais tikslais. Rugsėjo 19 dieną stomatologės Raimondos Stankevičienės sodyboje vasaros sezono pabaiga buvo atšvęsta seminaru – Žalgirio sveikatingumo metodas. Seminarą ir praktinius mokymus, kaip ilgiau išlikti sveikam ir laimingam, vedė Jonas Skonsmanas.
„Žalgirio metodika“ seminaras pavadintas dėl šiose apylinkėse augančių stumbražolių, kurių mokslo daktaras pats pririnko, supynė pynelėmis ir jomis atliko masažus pagal savo sukurtą metodiką. Seminaro dalyviai išmoko ir kitokių masažavimo būdų paslapčių: dalyviai buvo masažuojami vakuuminiu būdu stiklo taurėmis, karštu titnagu, prieš tai sutepus vaško – sakų tepalais, vaško žvakėmis iš ausų traukė sieros šlakus.  Klausytojams buvo išdalinta autorinė J. Skonsmano metodinė medžiaga apie masažus, gintaro pudras, kuriomis moterys darėsi kaukes, Pažaislio vienuolyne iš rudens šaknų pagamintus aliejinius ruošinius probleminio kūno priežiūrai. Lektoriui visada miela ta auditorija, kuri domisi savo sveikata, nori išmokti ją saugoti, pažįsta savo kraštą, gamtą ir jos naudą žmogaus sveikatai. Į Žalgirio kaimą susirinkę klausytojai buvo tikri lektoriaus bendraminčiai, todėl tarpusavio supratimas seminarą pavertė  praktiniais užsiėmimais, seminaras naudos davė tiek klausytojams, tiek lektoriams. Įsigiję mokslininko gydymo priemonių ir metodinės medžiagos, seminaro dalyviai  ir kitiems pažadėjo patarti, kaip išvengti ligų.

J. Skonsmanas sako nieko naujo neišrandantis, tik daug skaito, domisi tiek Lietuvos, tiek pasaulio visų laikų išminčiais, žinias sistemina ir, pritaikęs išmintį, kad  viskas, kas gera, tai pamiršta sena, kuria savo receptus, gydymo būdus bei priemones, užsiima šviečiamąja veikla. Mokslininkas mano, kad istorinė įvairių šalių ir kitų žmonių patirtis gali kiekvienam žmogui padėti surasti sveikatinimosi būdų. Bet ne kiekvienas žmogus turi laiko ir galimybių viską perskaityti, sužinoti, susirasti ir suprasti. Už juos tai padaro mokslininkas, žmonėms reikia tik išklausyti, išgirsti ir netingėti tas žinias panaudoti.
Lektoriaus ne tik klausytis, bet ir skaityti jo straipsnius įdomu. Paprasta kalba, su humoru ir pavyzdžiais jis papasakos apie gintarą, kurio etimologinę reikšmę kildina iš žodžio „ginti“, ir gina jis nuo ligų, blogos akies, nelaimių. „Šiais laikais pasaulis iš naujo atranda gydomąsias gintaro savybes ir kosmetinę vertę. Ar ne laikas ir mums atnaujinti bei papildyti liaudies medicinos paveldą visiems prieinamų gintaro vaistų receptais“,- rašo lektorius žurnale „Miškai“, straipsnyje „Vaistas iš paleontologinės praeities miškų“. Ir pateikia skaitytojams ne tik senovės egiptiečių ir graikų gintaro pudros gamybos, bet ir XI a. persų kilmės arabų gydytojo ir filosofo, farmacijos pradininko Avicenos gydymo receptus. Avicenos receptus ir derinimus studijuodamas mokslininkas sukūrė ir savų receptų su gintaro pudra, pvz., gintaro pudros tyrė su ricinos aliejumi. Seminaruose „Žolinčių akademija“ mokoma pasigaminti ir kitokių  preparatų su gintaro pudra. Mokslininkas negaili patarimų, bet, pasak jo, ne visi, kuriuos jis moko,  pasinaudoja jo patarimais. Dauguma žmonių paprasčiausiai tingi savo gyvenimą padaryti ilgesnį. J. Skonsmanas, pats pagal antikos metodiką gaminantis gintaro pudrą,  siūlo keletą gydomųjų receptų:  
Kraujuojančioms dantenoms: gintaro pudra užberta ant dantų pastos. Verta pamasažuoti pudruotais pirštais.  
Nuo skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligės: 25 g gintaro pudros užpilti 0,5 l degtinės, išlaikyti 10 parų, perkošti. Po valgomą šaukštą tokios trauktinės gerti tuščiu skrandžiu kartą per dieną.  
Inkštirams (aknei) ir poodinėms erkutėms išvalyti daromos 2-3 min. trukmės pudros aplikacijos kasdien, pagerėjus kartojama dar vieną kartą per savaitę.  
Hemorojui nuraminti: gaminamos žvakutės iš pudros, medaus ir riebalų.  
Plaukams stiprinti: gintaro pudra 1-2 kartus per savaitę 10 min. įtrinama į galvos odą, išskalaujama.  
Pėdų įtrūkimams, odos niežuliui po vabzdžių įkandimų, pūlinėms ar trofinėms žaizdoms gydyti gintaro pudra taip pat tiks.

Į Elektrėnus iš visų pakraščių suvažiavę žmonės ne kiekvienas pažįsta Lietuvoje žinomą mokslininką, ne dažnas yra jo paskaitų klausęs, o informacinėse priemonėse dažnai nėra ir pažymėta, kad garsus Lietuvos žolininkas, Vydūno, Eugenijos Šimkūnaitės pasekėjas gyvena Elektrėnuose. Tik Vievio paukštyne dirbę žmonės jį prisimena, kaip veterinarijos gydytoją ir įdomų žmogų. Ten bedirbdamas mokslininkas sunegalavo ir dėl gydytojo klaidos rimtai susirgo. Nuo tada ir nutarė biomedicinos mokslų daktaras padėti pats sau. Padėjo. Šis žmogus per nepilną dešimtmetį ne tik pats kelis dešimtmečius atjaunėjo siela ir kūnu, bet ir kitiems daug padeda. Paskaitų apie alternatyvią mediciną skaityti ir praktinių mokymų vesti jis kviečiamas į įvairius Lietuvos rajonus, Punsko kraštą, Europos šalis.  Tik lektorius ne į visus kvietimus atsiliepia. Jis pageidauja tos auditorijos, kuriai naudos galėtų duoti, o ne tik renginio organizatorius sau pliusiuką užsidėtų. Todėl ir Elektrėnuose paskaitas ir užsiėmimus tik kartą Sveikuolių klubui vedė.  Elektrėniečiai praleidžia puikią galimybę pabendrauti su išmintingu savo kraštiečiu, pasisemti jo išminties, pažinti įdomų žmogų. Tos progos nepraleido, todėl laimingesni tapo,  į seminarą Žalgirio kaime susirinkę klausytojai iš Elektrėnų, Kaišiadorių, Vilniaus.

Žolinčių  vardu alternatyvios medicinos puoselėtojus pavadino Tėvas Stanislovas, kai 2004 metais į Paberžę susirinko „Žolinčių akademijos“ steigėjai. Jie kreipėsi į Tėvą Stanislovą kaip į arbitrą, kad per Eugenijos Šimkūnaitės etnokultūrinį fenomeną įvertintų liaudies medicinos vaidmenį ir perspektyvas nūdienos realijoms ir aktualijoms. Tėvas Stanislovas pasakęs tada kalbą, žolininkų iniciatyvas palyginęs su vištos kruopštumu ir gysločio kantrybe, ragino tęsti Tėvo Ambraziejaus „Augalų taisliuje” paliktus darbus, skleisti Eugenijos Šimkūnaitės etninės liaudies medicinos lobyne surinktus spindulius. Tėvas Stanislovas pasižiūrėjo į savo saugomų vyskupo Motiejaus Valančiaus raštų ir maldaknygių puslapius ir pasakė, kad dar Didžiojo Vyskupo laikais Lietuvoje darbavosi tokie žmonės, kokius jis dabar mato prieš save. Tik jie tautoje tada buvo vadinami „žolinčių” vardais. Jis  pavadino liaudies medicinos puoselėtojus  žolinčiais, ir paragino nebijoti tokiais būti.
Nuo tada kiekvienais metais žolinčiai Paberžėje rengia mokymus, praktinius užsiėmimus ir ten klausytojų būna daug. Tokia tradicija gal būt gyvuos ir Žalgirių kaime, kur kiekvieną kartą susirinks vis daugiau klausytojų, kurie išmoks gyventi sveikiau ir prailgins savo gyvenimą, pasak J. Skonsmano, mažiausiai 30 metų.