Straipsniai

Studentės iš Argentinos palinkėjimas Lietuvai

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 1
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Pirmadienis, 31 liepos 2017
MarianelaRimantas LEONAVIČIUS
 
Antras šio ciklo interviu su Argentinos lietuve, studente Ma­rianela Šiperka. Pakalbėjome apie jos galimybę studijuoti Lietuvoje, įspūdžius ir norą garsinti Lietuvą gimtajame krašte, Argentinoje.
Marinela Šiperka yra kilusi iš Berisso miesto Argentinoje, kur šiomis dienomis veikia pati didžiausia lietuvių bendruomenė. 2015 metais ji gavo stipendiją vieneriems metams studijuoti lietuvių kalbą, papročius ir kultūrą. Grįžusi į gimtąjį kraštą mergina toliau tęsė pedagogikos studijas, įgijo bakalauro laipsnį, ak­ty­viai dalyvauja bendruomenėje, kur moko vaikus lietuvių kalbos ir tautinių šokių.
 
Koks yra Tavo ryšys su Lietuva?
Mano ryšys su Lietuva yra per prosenelius iš tėčio pusės. Jie yra gimę Ukmergėje. O aš pradėjau savo veiklą Argentinos lietuvių bendruo­menėje, kai man suėjo 11 metų. Ma­no močiutė mane ten nuvedė. Taip pat dalyvavau imigranto šventėje kaip vaikų princesė, ką tik atvykusi į bendruomenę, pirmomis dienomis!
 
Koks Tavo vaidmuo bendruomenėje?
Šiandien dalyvauju bendruo­menės jaunimo šokių ansamblyje „Nemunas“. Esu bendruomenės jau­nimo veidas. Atstovavau Lietuvai praeitų metų imigrantų šventėje. Taip pat esu vaikų šokių ansamblio „Skaidra“ vadovė ir lietuvių kalbos mokyklėlės mokytoja. Be to, turėjau garbės būti radijo laidos „Lietuvos aidai“ vedėja su bendruomenės pir­mininku ir pagrindiniu laidos orga­nizatoriumi Juan Ignacio Fourment Kalvelis.
 
Atvykai studijuoti į Lietuvą, ką parsivežei iš čia, kuo tai skiriasi nuo Argentinos?
Atvažiavau į Lietuvą iškart po Naujųjų metų, sausio antrą dieną. Studijavau lietuvių kalbą Vilniaus universitete, Filologijos fakultete. Per metus sužinojau labai daug apie kultūrą, kalbą ir papročius. Skirtumas tarp Argentinos ir Lie­tuvos yra didžiulis! Žinojau daug dalykų apie Lietuvą jau būdama bendruomenės dalis, tačiau tai pa­tir­ti prosenelių šalyje yra nepa­kar­tojamas ir neapsakomas jausmas. Kalbant apie konkrečius skirtumus – pagarba, tvarka ir žmonių sąži­ningumas labai mane paveikė. Kai matau, kad tėvai moko vaikus gražiai eiti per gatvę, mesti net mažiausią popierių į šiukšlių dėžę, o autobusai turi savo tvarkaraštį, stoja visose stotelėse. Atrodo, su­vo­kiama, tačiau Pietų Amerika la­bai atsilieka tokiais paprastais dalykais.
Ar paragintum vaikus iš bendruo­menės, kad atvažiuotų studijuoti/ aplankyti Lietuvą, net jeigu jie neturi jokių ryšių su pačia šalimi?
Be abejo! Patarčiau, kad būtinai važiuotų ir nepraleistų tokios progos. Tegu atsiveria naujam pasauliui, naujai kultūrai. Tegu pažins žmones ir kalbą, nes kalbėdami išmoks lietuviškai lengviau. Ypač, kai bus toje šalyje, kurioje ta kalba kalbama. O svar­biausia – pasidalinti. Tuo, ką išmoko, pasidalinti su kitais, kad ir jie turėtų tokią galimybę.
 
Kodėl Argentinos lietuviai labai jaučia ir puoselėja lietuvybę?
Todėl, kad norime palikti gyva tai, ką mūsų protėviai pradėjo. Kalba buvo ir yra labai vertingas dalykas. Taip pat toks susibūrimas žmonių atgaivina santykius tarp mūsų pačių. Dalyvaudami įvairiose veiklose įtraukiame naujų žmonių, parodome jiems, kaip kadaise gyveno mūsų šeimos, kurioms teko viską palikti ir pradėti iš naujo kitame žemyne, labai toli nuo savo namų.
Kaip dirbama bendruomenėje? Sklinda gandai, kad užsieny gyvenantys lietuviai ir net nieko bendro su Lietuva neturintys žmonės jaučiasi labiau lietuviai negu vietiniai. Tai tiesa?
Teko tai girdėti. Bet mes nenorime būti geresni už kitus. Mūsų tikslas yra nepamiršti, kokie mes esame. Nors gyvename skirtingose kultūrose, labai toli nuo Lietuvos, tai nedraudžia susiburti ir veikti Lietuvai. Dalindamiesi patirtimi, mokydami kitus kalbos ir papročių jau daug prisidedame prie naujos Lietuvos atkūrimo, ir tai mums yra svarbiausia.
 
Ko palinkėtum Lietuvai?
Lietuvai palinkėčiau drąsos ir ilgo gyvavimo. Mes iš čia prisidėsime, kiek galėsime, kad aukštintume šios didingos šalies vardą dar labiau.