Straipsniai

Lietuvės iš Venesuelos sugrįžimas į senelių žemę

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 1
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Penktadienis, 07 liepos 2017

Prasmingi darbaiApie lietuvių bendruomenes kitose šalyse planavome rašyti paskutinį metų ketvirtį. Bet planus sumaišė į Lietuvą iš Urugvajaus grįžęs ir žurnalistiką studijuojantis emigrantų proanūkis Rimantas Leonavičius, pažįstantis daugiau į tėvų šalį grįžtančių žmonių. Tad nepraleiskime galimybės susipažinti su kelių kartų žmonėmis, šimtmetį puoselėjusiais lietuvybę svetimose šalyse.

 

Rimantas LEONAVIČIUS

Pirmasis šio ciklo interviu su Venesuelos lietuve Vanda Liešinskas apie jos atsidūrimą tokioje tropinėje šalyje, jos dabartinę padėtį ir ateities viziją.

Vanda Liešinskas yra Venesuelos lietuvė. Jos seneliai tarpukariu išvyko į Naująjį Pasaulį kurti naujo gyvenimo. Simboliška, tačiau jos senelis Ignotas Aleksiejunas buvo iš Kaišiadorių, o Ignoto tėvai – iš Gabriliavos. Jie atsirado tolimame Urugvajuje, kur gimė Vandos tėvai Robertas Liešinskas ir Rosa Ana Aleksiejunas – abu lietuvių vaikai. Ten gimė ir ji pati, kur gyveno iki šešerių metų. Tuomet persikėlė kartu su šeima į Venesuelą – šalį, kurioje tėtis gavo darbą. Vandos gyvenimas pasisuko netikėtai. Moteriai šiandien yra 44 metai, ji svečiuojasi Lietuvoje, kur lanko savo vaikus. Jie mokosi Vilniaus lietuvių namuose – mokykloje, skirtoje užsienio lietuviams ir lietuvių tremtinių vaikaičiams. Vanda šiuo metu ketina pasilikti Lietuvoje ir kurti ateitį čia. Ji sutiko pabendrauti su „Elektrėnų kronika“ ir papasakoti visiems Elektrėnų krašto gyventojams apie tolimoje šalyje gyvenančius tautiečius bei dabartinę situaciją.

Laikai Venesuelą ar Urugvajų savo šalimi?

Mano tėvai visada sakydavo, kad esame europiečiai, kurie keliauja po Ameriką (juokiasi). Iš tiesų viskas yra labai susipynę. Mano mama buvo ta, kuri įdiegė lietuvybę mumyse. Visada švęsdavome Velykas, Kalėdas, Vasario 16-ąją, Liepos 6-ąją. Ir tai gerokai lenkė Venesuelos arba Urugvajaus patriotines šventes. Tad bandau paimti šiek tiek iš visų trijų šalių. Jos visos davė man labai daug.

Kaip susiformavo lietuvių bendruomenė Venesueloje ir koks Tavo vaidmuo joje?

Tiesą sakant, nėra Venesueloje lietuvių bendruomenės. Yra susibūrimas žmonių, kurie jungiasi dėl vieno bendro tikslo. Nors esame nemažas būrys žmonių, palyginus su kitomis žemyno bendruomenėmis, vis tiek nesame oficialiai paskelbta lietuvių bendruomenė. Kiek žinau iš „bendruomenės” (pavadinkime taip) pirmininko, Venesueloje yra apie 300 lietuviškų šeimų. Labai daug vaikų iš tų šeimų šiuo metu gyvena, dirba arba studijuoja JAV, Meksikoje ar Europoje, tačiau lieka jų tėvai, seneliai. Kadaise buvo ir lietuvių klebonas, ir mokyklėlė. Bendruomenės pirmininko pareigas jau 12 metų eina Vytenis Folkmanas. Jis visada stengiasi surengti susitikimus, kad galėtume švęsti ir puoselėti lietuvybę. Anksčiau galėjome daugiau padaryti, tačiau dėl dabartinės padėties šalyje labai daug žmonių vengia susiburti, nebemato prasmės susitikti, nes turi svarbesnių reikalų, ir tai yra suprantama. Be to, atstumai tarp miestų yra labai dideli, o nuolatinės vietos susitikimams neturime, tad labai sunku pratęsti darbus, kuriuos pradėjome.

Kokius darbus pradėjote?

Beveik prieš trejus metus į Venesuelą kartu su savo vyru atsikraustė jauna lietuvė Jurgita Švogžlytė. Ji mums padėjo įgyvendinti norą įsteigti lietuvišką mokyklą Valencijos mieste. O kartu su pirmininku ir aktyviais bendruomenės nariais ruošėme programas lietuviškoms šventėms: Kūčioms, Velykoms, Užgavėnėms, Visų Šventųjų dienai ir pan.

Kalbant apie dabartinę situaciją šalyje, ar akivaizdžiai matyti, kas bendruomenėje palaiko režimą?

Taip, juos visus suskaičiavome. Jų nėra daug. Visi, kurie dalyvauja, žino, kas jie tokie yra, tačiau neliečiame tos temos, nes nesusitinkame, kad pasidalintume nuomone apie režimą. Kiekvienas turi teisę galvoti, kaip nori, ir balsuoti bei palaikyti ką nori. Labiau pasidaliname tuo, kas mus jungia, o ne kas mus skiria. Susitikimų esmė yra Lietuva, ją bandome akcentuoti kiek įmanoma. Be abejo, kiekvieno žmogaus pasaulėžiūra yra suformuota mąstysenos pagal religines, politines bei socialines pažiūras.

Bendruomenė nesusiduria su problemomis arba apribojimais dėl dabartinės padėties?

Ne, jokių problemų. Niekas nesikiša, nes iš tiesų tai yra labai maža bendruomenė, kad galėtų patraukti režimo dėmesį. Be to, mes neveikiame prieš jų interesus. Tik kalbame apie Lietuvą ir veikiame dėl jos. Be to, bandome atsiskirti kuo daugiau nuo Venesuelos kasdienybės, kad išvengtume nemalonumų ateityje, jeigu situacija pablogėtų dar labiau.

Kas šiuo metu vyksta Venesueloje? Ar yra įmanoma tai sustabdyti?

Manau, kad situacija tikrai galėtų pagėrėti, tačiau tai jau nebe piliečio rankose. Deja, valdantieji yra labai daug metų įsitvirtinę šalyje, visos valstybinės įstaigos yra jų sferoje. Jie valdo viską. Skaido ir jungia, kaip patiems patogiau. Aš, pavyzdžiui, turiu skaičiuoti, kada galiu eiti valgyti per pietų pertrauką, ką galiu pirkti ir kada tai galiu daryti. Mes turime pirštų antspaudą, su kuriuo pasižymime, kokioje įstaigoje buvome ir dėl kokių reikalų. Yra maisto produktų, higienos ir medicinos prekių deficitas. Minimali alga yra 40 dolerių, tačiau tam, kad vienas žmogus galėtų padoriai gyventi ir valgyti, jam reikia mažiausiai 300 dolerių. Tai reiškia, kad daugelis žmonių dirba du ar daugiau darbų, bet čia tik dėl oraus gyvenimo, nieko prabangaus.

Kodėl sakai, kad situacija „jau nebe piliečio rankose”?

Ėjome balsuoti labai daug kartų, bet visada laimi tie patys. Demokratiškų rinkimų nėra. Pasiglemžė sistema. Visos valstybinės įstaigos yra korumpuotos jų dėka. Tarptautinė bendruomenė turėjo spausti šalį, kad vyktų demokratiški rinkimai. Pasirodo, laimėjo ne valdantieji. Tai yra ne staigmena, o realybė. Visa Venesuela žino, kad demokratiniu būdu „čavistai” nelaimėtų.

Tuomet galima teigti, jog tai – diktatūra?

Tai iš tiesų yra daugiau negu diktatūra. Jie viską kontroliuoja. Mano apskrityje vyksta toks įdomus dalykas. Aš jį mėgstu vadinti „bado loterija”. Kiekvienas gyventojas turi kodą. Stoja į eilę prie parduotuvės 300 žmonių. Parduotuvė atsidaro 8 val. ryto, tačiau mes laukiame nuo 3 nakties. Iš tų visų 300 žmonių jie atrenka 200, tad 100 žmonių grįžta namo be galimybės įsigyti produktų. Jeigu patenki tarp tų 200 „laimėjusių”, tai dar nereiškia, kad išeisi iš parduotuvės su produktais, nes pačioje parduotuvėje vyksta tikros lenktynės. Visi stumdosi ir bando kuo greičiau užpildyti savo krepšelį. Dėl to atsiranda juodoji rinka, kur viskas žymiai brangiau. Venesueloje šiomis dienomis yra 700 proc. infliacija. Valiuta bolivaras yra labai nuvertėjęs. Situacija kelia nerimą, nes medicinos prekių, maisto produktų trūkumas nesuteikia subalansuotos mitybos, sukelia širdies ligas, diabetą. Žmonės valgo, ką gali pirkti. Labai daug šeimų su mažais vaikais miršta badu.

Esi dviejų vaikų mama. Kokia vaikų reakcija į tai, kas vyksta?

Taip, turiu du vaikus. Gabrielai – 15 metų, Alejandrui – 13. Jie yra labai protingi, tad puikiai supranta, kas vyksta. Aš neslepiu realybės, nes jie ją mato kasdien. Tiesiog yra sunku matyti, kad negali keisti tos realybės, kad bent jiems pasisektų. Aš visada sakau, kad abejingumas yra situacijos bendrininkas. Praeitais metais prasidėjo vandens, elektros bei dujų pertrūkiai. Tai vykdavo kartą per dieną, keturias valandas. Tai reiškia, kad keturioms valandoms negali pasidaryti valgyti, nusiprausti, dirbti ir t.t. Jeigu tai atsitikdavo ryte, mano vaikams tekdavo eiti į mokyklą be šiltų pusryčių. Jeigu tai vykdavo, kai jie būdavo mokykloje, tada pusė dienos praeidavo veltui. Keturios valandos, per kurias beveik nieko naudingo negali daryti. Man pačiai situacija kelia daug streso. Draugai iš Urugvajaus norėjo mus aplankyti ir paklausė, ko norime dovanų. Paprašiau dantų pastos ir muilo, nes niekaip negalėjau to gauti. Buvo tiesiog gėda, tačiau tokie buvo prioritetai.

Šalis žlunga…

Deja, jau seniai žlugo. Net negalime daryti, ką mokame geriausiai. Net to neužtenka. Grįžome į viduramžius: keitiesi produktais su kaimynu. Draugas iš Brazilijos atvežė man sauskelnių. Man jų nereikia, tiesiog to labai trūksta šalyje, jų paklausa labai didelė. Iškeičiau į miltus, tualetinį popierių. Nuo balandžio mėnesio vyksta ginkluoti susirėmimai. Kariuomenė gatvėje bando išsklaidyti demonstracijas. Vyksta įvairūs apiplėšimai prekybos centruose, net į autobusus plėšikai lipa, kai žmonės grįžta su produktais iš parduotuvės.

Negrįžtum į Venesuelą?

Ne, kol kas ne. Venesuela yra nuostabi šalis, su įspūdingu kraštovaizdžiu, skaidriu vandeniu, džiunglėmis, kalnais, čia maloniai karšta, žmonės yra linksmi, galėčiau išvardinti begalę pliusų, tačiau tai, kas šiandien vyksta šalyje, privertė mane pasitraukti ir atsidurti senelių gimtinėje, kur galiu suteikti savo vaikams padorų gyvenimą. Ten yra pažeidžiamos žmogaus teisės, policija neapgins tavęs, valstybinės įstaigos nesuteiks normalių sąlygų veikti. Gaila, kad tai vyksta. Tikiuosi, kad situacija pasikeis. Pati būdama ten nieko nebegaliu daryti, nors noro yra.

Share
Copyright 2011. Joomla 1.7 templates.