Straipsniai

Abromiškių dvaras: istoriko dovana Lietuvos 100-mečiui

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 2
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Penktadienis, 12 gegužės 2017

dvarasJulija KIRKILIENĖ

Jei, pagal Maironį, pavyktų prikelt nors vieną senelį, gyvenusį Abromiškių dvaro sodyboje, tai jis papasakotų Lietuvos istoriją nuo viduramžių laikų. Rašytinuose šaltiniuose Abromiškių dvaras pirmą kartą paminėtas 1571 m. Nuo to laiko dvaras ėjo iš rankų į rankas, istorijai palikdamas žinią apie to laikotarpio Lietuvos gyvenimo būdą. Paskutinio šimtmečio dvaro istoriją žmonės prisimena iš savo tėvų, senelių pasakojimų, o kai kuriems abromiškiečiams dvaras dar primena jų vaikystę. Tiesa, tada dvare jau ponai nebegyveno, o pastatas pamažu nyko. Šiuo laikotarpiu Abromiškių dvaras vėl gyvena atgimimo laikotarpį.

Istorija

Abromiškių dvarą pastatė Abrahamas Poniatovskis. Nuo jo vardo kildinamas ir kaimo pavadinimas Abromiškės. Mirus žmonai Onai Gryniūtei-Poniatovskienei, dvaras buvo parduotas Trakų tijūnui Bychovcui. XVIII–XIX a. dvarą valdė prancūzų kilmės grafai de Raesai.

1860 m. Kazimierai de Raes ištekėjus už grafo Pranciškaus Pliaterio, Abromiškės atiteko Pliateriams, kurie dvarą valdė iki 1937 m. 1922 m. dalį dvaro žemės įsigijo Augustinas Žilinskas. Iš dėdės sužinojęs, kad numatoma dvarą parduoti, paskutinysis prieškario Lietuvos ministrų kabineto kanceliarijos pirmininkas ir meno kūrinių kolekcionierius Mykolas Žilinskas dvarą su parku nusipirko. Prasidėjus karui, M. Žilinskas emigravo ir išsivežė dvare buvusią paveikslų kolekciją. Atkūrus Lietuvai nepriklausomybę, grįžęs į Lietuvą M. Žilinskas skyrė pinigų rūmų ir parko sutvarkymui, bet nesulaukė, kol tai bus padaryta.

Kultūros vertybė

Pagal Kultūros ministerijos informaciją, Abromiškių dvaro sodybos kompleksas saugomas kaip architektūrinę, istorinę bei kraštovaizdinę vertę turinti kultūros vertybė. Rūmai išsiskiria architektūriniais sprendiniais – XIX a. pradžioje statyta klasicizmo stiliaus medine centrine dalimi ir vėliau statytais mūriniais flygeliais.

Nuo 1951 m. metų dvare veikė Vievio ligoninė, vėliau – paštas, medicinos punktas, biblioteka, menininkų dirbtuvės, parduotuvė. Vėliau dvaras ėjo iš rankų į rankas. Dvaras priklausė ir žurnalistui, politikui Virginijui Martišauskui, televizijos laidų vedėjos Editos Mildažytės vyrui Gintautui Vyšniauskui. Besikeičiantys savininkai, sovietmetis ir gaisras stipriai nuniokojo dvarą.

2007 metais, dvarui baigiant sugriūti, jį įsigijo istorikas ir verslininkas Romualdas Bakutis.

Sutvarkyta medinė dvaro dalis

Naujas dvaro savininkas, įkūręs bendrovę „Galvės investicijos“, pradėjo dvaro ir dvaro parko rekonstrukcijos darbus. Dvaras, kaip svečių namai su keliomis reprezentacinėmis salėmis, planuojamas buvo atidaryti 2014-2015 metais, bet darbai užsitęsė. Šiuo metu tarp dvaro parko medžių jau boluoja balti dvaro pastatai, bet darbų, pasak R. Bakučio, dar likę keletui metų.

Dabartinis dvaro savininkas R. Bakutis, siekdamas išsaugoti vertingą kultūros paveldo objektą ir pritaikyti jį visuomenės poreikiams, ėmėsi komplekso atgaivinimo. Pirmiausia restauravo mūrinius flygelius, vėliau inicijavo medinės (centrinės) rūmų dalies restauravimo projektą.

Pastarasis etapas pradėtas 2014 metų vasarą, jo metu parengtas statinio projektas, atlikti medinės dvaro rūmų dalies tvarkybos darbai, įrengti inžineriniai tinklai. Darbams atlikti skirta 657 tūkst. eurų dydžio EEE finansinio mechanizmo ir valstybės biudžeto parama pagal Kultūros ministerijos įgyvendinamą programą „Kultūros ir gamtos paveldo išsaugojimas ir atgaivinimas“. Beveik trejus metus trukusio projekto rezultatai vietos bendruomenei pristatyti balandžio 22 dieną.

Projektą įgyvendino įmonė „Galvės investicija“, bendradarbiaudama su Norvegijos Agrokultūros ir žemės ūkio plėtros universitetine kolegija. Partneriai iš Norvegijos prie projekto prisidėjo žmogiškaisiais ištekliais – vietos bendruomenei skirto renginio metu dalinosi kultūros paveldo išsaugojimo, kūrybiško kultūros paveldo pritaikymo galimybių, bendruomenių verslumo skatinimo srityse sukaupta patirtimi.

Lankytojams dar teks palaukti

Įgyvendinti tvarkybos darbai kardinaliai pakeitė dvaro rūmų būklę ir išorinį vaizdą. Visgi dar daug liko nuveikti, kad objektas galėtų būti aktyviai naudojamas – sutvarkyti vidines patalpas, rūmus supančią aplinką. Dvaro savininko teigimu, visiškam objekto sutvarkymui ir atvėrimui prireiks dar 4–5 metų.

Numatoma, kad kultūros paveldo objekte bus įkurti svečių namai ir reprezentacinės salės, pritaikytos kultūriniams renginiams, koncertams, pasirodymams ir konferencijoms. Vėliau planuojama imtis ir kitų komplekso pastatų – sutvarkyti oficiną, arklides, malūną. Gerinama infrastruktūra siekiama prisidėti prie turistinio vietovės patrauklumo didinimo, darbo vietų vietos bendruomenės nariams sukūrimo, vietovės kultūrinio ir ekonominio gyvybingumo.

Abromiškių dvaras – vienas iš 19 kultūros paveldo objektų, kurių atgaivinimui skirta Europos Ekonominės Erdvės finansinio mechanizmo parama.

Laikosi reikalavimų

Balandžio pabaigoje R. Bakutis Abromiškių bendruomenės narius pakvietė pasidžiaugti medinės dalies darbų pabaiga. R. Bakutis bendruomenei jau pateikė tikslią informaciją, kad dvarui priklauso 16 ha žemės, bet nerimavo dėl to, kad šalia dvaro žemės sklypai išdalinti kotedžams. Tai, pasak dvaro savininko, gali riboti planuojamų viešų renginių laiką. Bendruomenė pakviesta buvo aplankyti ir dvaro vidų. R. Bakutis sako, kad tvarkydami pastato vidų tikėjosi rasti Liudviko XV stiliaus ornamentų, apie kuriuos rašyta šaltiniuose, bet nuotraukų neišlikę. Istorikas žino, kad caras 1961 metais buvo išleidęs įsakymą dėl statybinių plytų standarto, todėl restauruojant dvarą tokios plytos ir surastos. Dvaro rūsyje taip pat atidengtos plytos, kurios patalpas puoš įrėmintos arkose. Kadangi dvaras ir parkas yra saugoma kultūros vertybė, istorikas, restauruodamas pastatą ir tvarkydamas parką, laikosi kultūros paveldo reikalavimų. Dėl tų reikalavimų nutinka ir kurioziškų atsitikimų. Pavyzdžiui, parko sutvarkymui R. Bakutis buvo gavęs Parko tvarkymo projektą, sužymėjęs medžius, kuriuos būtina išsaugoti. Pradėjus darbus, pareigūnai paprašė miškotvarkos projekto, nes tas parkas įformintas esąs kaip miškas. Istorikui vėl teko mokėti už naują projektą. Dėl atsakingumo ir įstatymų laikymosi, dvare negalima išnaikinti net varnų: pirma žymėjo medžius, kuriuos galima ar negalima kirsti, dabar negalima trukdyti varnoms perėti.

Dovana šimtmečiui

Bendruomenės nariai Vaidas Andriejauskas, Stasys, Jonas ir Žilvinas Janušauskai apie dvarą turi savų prisiminimų. Vaido mama čia yra gimusi, o jo senelis dirbo kūriku, kai dvare veikė ligoninė. Jonas Janušauskas prisimena dvare praleistą vaikystę ir gali išvardyti beveik visas pavardes pokario metu dvare gyvenusių žmonių. Nors dvaras atstatytas pagal istorines XIX–XX amžiaus pradžios turimas žinias – pirmajame aukšte dvi didelės salės – Jonas prisimena pokario metu butais išskirstytas patalpas ir jų gyventojus. Devynios šeimos gyveno. Tik vienų durų rūsyje Janušauskai neprisimena ir nežino, kur jos vedė.

Naujai atgimusiame dvare gyvenamosios patalpos įrengtos bus tik antrajame aukšte. Pirmajame aukšte numatomos dvi erdvės renginiams – dvi salės po 120–130 kvadratinių metrų. Nors pagal galimybę stengiamasi išlaikyti dvaro pradinį variantą – kaip edukacinę programą vaikams palikti kaminą, bet be šiuolaikinių technologijų neapsieita. Dvarą dabar saugo signalizacija, įvestas internetas, visos kitos komunikacijos. Sutvarkius aplinką, sako R. Bakutis, pirmiausia bus įrengta dalis gyvenamųjų patalpų. Tik vėliau, pagal galimybes ir gautą finansavimą, rekonstrukcija bus užbaigta, dvaras pritaikytas visuomenės reikmėms. O kol kas gerai ir tai, kad neseniai buvęs apleistas pastatas, dabar šviečia savo baltumu ir džiugina pravažiuojančius. Tai ir būtų bene vienas iš prasmingiausių istoriko dovanų Lietuvos šimtmečiui.

Share
Copyright 2011. Joomla 1.7 templates.