Kartais atrodo, kad pamiršau mamos akis, neprisimenu, kai ji šukavo plaukus, negirdžiu jos balso, bet vis dar atmenu jos kepamos duonos kvapą, jos pyragų skonį.
Iš visų vaikystės prisiminimų ryškiausias – duonos kepimo diena. O tai būdavo gana dažnai, nes šeimoje buvo 12 alkanų burnų. Beje, pokaryje alkani buvome ne tik mes.
Kiti ir duonos neturėjo. Mums pasisekė: tėvas buvo malūnininkas. Atlygį už darbą gaudavo miltais. Bet „duoklė valstybei“ buvo privaloma ir tokia didelė, kad atidavus visas „ pyliavas“, daugelis šeimų likdavo prie tuščių aruodų. Dėkoju tėvui, kuris darė viską, kad šeimoje niekad nepristigtų duonos. Dėkoju motinai už tos duonos skonį. Pamenu ne tik skonį, bet ir kvapą. Kvepėjo ne tik šviežiai iškepta duona, bet ir pats duonkubilis. Jame truputį raugo buvo paliekama iki sekančio kepimo. Tą dieną motina paliepdavo mums, vaikams, priskinti klevo lapų, pripjauti ajerų ar prilaužti kopūstlapių, priklauso nuo to, ant kokio pagrindo bus kepama duona. Broliams labiausiai patikdavo karstytis po medžius, todėl klevo lapais pasirūpindavo jie. Vyresnės seserys buvo linkusios bristi į ežerą pripjauti ajerų. Man tekdavo lengviausia užduotis: atnešti iš daržo kopūstlapių, juos nuplauti ir ištiesinti. Duona, iškepta ant ajerų, kvepėjo labiausiai, gal todėl aš ir dabar ieškau taip iškeptos duonos. Dabar gali rasti šimtus duonos pavadinimų, skonių ir spalvų, iškeptos pagal įvairiausius receptus, su įvairiausiais priedais, bet niekada neradau duonos, skoniu primenančios mamos duoną. Nepykit, bet aš nesuprantu, kodėl dabartinė duona, net ir labai skani, antron – trečion dienon pradeda pelyti ir praranda skonį, nesvarbu kaip ir kur ją belaikytum. O juk Mamos duona – kuo senesnė, tuo skanesnė.
Duonos kepimas – šventas dalykas! Todėl iškūrenusi duonkepę krosnį ir sužėrusi žarijas į priešpečkį, mama užsirišdavo išeiginę baltą skarelę ir nudengusi duonkubilį, imdavo tešlą ir dėdavo ant ližės, vilgydavo rankas ir rūpestingai formuodavo kepalus. Ilgai juos dailino, glostė, darė įspaudus kepalų šonuose, o pirmąjį kepalą paženklindavo kryžiaus ženklu. Kepalai būdavo dideli ir sunkūs. Mama, būdama smulkaus sudėjimo, vos pakeldavo ližę. Mes, vaikai, apstoję ratu pagarbiai tylėjome, nes triukšmauti duonai kepant buvo nevalia, kitaip – kepalai bus „sukritę“ ar su atšokusia pluta. Patikėkit, nors buvom tikri neklaužados, kantriai laukėme, kol į pečių bus „pašautas“ paskutinis kepalas, nes tada buvo leidžiama graibyti ir duonkubilio tešlos likučius bei daryt „savo duonytę“. Seserys Marytė ir Danutė mokėjo sulipinti gražius ančiukus ar arkliukus. Broliui Algiui sekdavosi padaryti dailias baronkytes, o aš tesugebėdavau nulipinti tik kažką panašaus į prakiurusį sviedinuką. Bet koks džiaugsmas būdavo paimti į rankas dar karštą „savo duonytę“. Beje, karštos duonos valgyti buvo nevalia, kad žarnos nesuliptų.
Ištrauktus iš krosnies kepalus išdėliodavo ant švariai nušveisto didžiojo virtuvės stalo ir apdengdavo plačiu drobiniu rankšluosčiu. Naują kepalą prapjauti teisę turėjo tik tėvas. Prapjauto kepalo palikti neuždengto ir atgręžto į duris buvo draudžiama, kad duona neišeitų iš namų, sakydavo tėvas. Jis mokėjo daug patarimų ir patarlių apie duoną. Žinojom, kad – „Kas tėvų neklauso – valgo duoną sausą“, kad „Verkia duonytė tinginio valgoma“, „Ieškok kaip duonos ir rasi“, „Po darbo ir duonos pluta gardi“, „Alkanam sausa duona už medų skanesnė“. Mes medaus neturėjome, bet jeigu ant dar šiltos riekelės pabarstydavo cukraus, buvo skaniau už medų. Man skaniausia būdavo duonos pluta, todėl labai patikdavo tėvo posakis: „ Valgyk juodos duonos plutą, būsi raudonas ir drūtas“, arba – „Pavargusiam ir alkanam ir duonos pluta gardi“. Taip tėvai mus mokino gerbti duoną.
Gyvenom Lentvaryje, netoli geležinkelio stoties. Aplink klaidžiojo nemažai pabėgėlių iš Rusijos, taip vadinamų „bežencų“. Dažniausiai tai būdavo moterys, vedinos būreliais vaikų. Mūsų mama su užuojauta žiūrėjo į tuos apskurusius vaikus ir slapčiomis nuo tėvo, atriekusi puskepalį ar pripylusi maišelį miltų, paliepdavo mums, vaikams, nunešti „bežencams“ ar vargingam gyvenančiam kaimynui. Tėvas kartais net stebėdavosi, kodėl taip greitai duona mūsų šeimoje baigiasi. Atmenu vieną kaimynę, irgi atklydusią iš Rusijos, kuri, paėmusi duoną peržegnodavo ne tik ją, bet ir mane kažką šnibždėdama, ilgai ir žemai lankstydavosi, darydama kryžiaus ženklus. Kartais net baugu būdavo. O buvo ir tokių, kurie duoną paimdavo, bet vietoj padėkos išvadindavo mus „litovskimi buržujami“. Mus, daugiavaikę darbininkų šeimą?! Šeimą, kurioje buvo gerbiami net duonos trupiniai. Šeimą, kuri kaupė duonos džiuvėsius, bijodami būti ištremti į Sibirą.
Vėliau, kai vyresnės seserys sukūrė savas šeimas ir augino mažylius, o broliai išėjo į armiją, tėvas tapo neįgalus. Mamą ištiko insultas. Vargani šeimos pinigėliai nuplaukdavo vaistams ir daktarams. Todėl mes, jaunesnieji, trys seserys ir brolis, atsidūrėme internatuose, kur teko patirti ir alkį. O tėvas sakydavo: „Pakentėkit, Dievas davė dantis, duos ir duonos“. Taip, dantis tada dar turėjome visus ir stiprius. Todėl lengvai griauždavom griežčius (turnepsą), kurių parsinešdavom iš kolūkinių daržų, arba džiovintas laukines kriaušeles, kurių patys prisirinkdavom dar vasarą. Kaip ir riešutus. Buvom jauni ir sveiki. Tik duoną valgydavom jau pirktinę. Pilką, drėgną, keistais kvadratiniais kepaliukais. Vėliau – baltą, minkštą, išakijusią (su skylutėmis) duoną. Pamenu, ją vadino Chruščiovo duona. Tėvas mums padalindavo po storą riekę, kurią suspaudus delne likdavo tik panaši į blyną drėgna riekelė. Savo duonos jau neturėjome, nebuvo nei kam, nei kur jos kept. Ir tik nuvažiavę pas vyriausiąją seserį Verutę, ragaudavom naminės duono, beveik tokios, kaip mamos. O ir pyragus sesuo kepdavo tokius pat skanius kaip mama. Dabar tokio pyrago paragaujam jau tik vyriausiojo brolio namuose. Rašydama prisiminiau dar vieną tėvo patarlę – „Duona ne marti, kad ir karti“. Mūsų šeimos vyriausioji marti Viktorija – pati šauniausia, o jos pyragai – patys skaniausi. Juos kepti ji išmoko iš mūsų mamos. Laukdama mūsų ji visada iškepa „mamos pyragą“. Mylim savo Viktutę visi, linkim, kad dar ilgai pajėgtų kepti pyragus.
Šiemet lankiausi Vilniaus Kaziuko mugėje. Mačiau, kaip užsieniečiai pirko ir gyrė lietuvišką duoną. Lietuvaičiai savo duona ir pyragais sėkmingai prekiauja užsienyje.
Kaskart girdėdama maldos žodžius „kasdienės duonos duok mums šiandien“, prisimenu savo tėvus ir jų ugdomą pagarbą duonai. Tėvai būtų laimingi, jeigu žinotų, kad šiandien mes gyvename laisvoje Lietuvoje, kad čia duonos niekam netrūksta, o jos kaina prieinama visiems, kad yra didelis duonos pasirinkimas, kad duona gerbiama.
Tik ar tinkamai gerbiamas duonos augintojas – žemdirbys?
Karolina Naprienė